Gentyse vis iškyla vyriškumo tema. Kas yra TIKRAS vyriškumas? Užsidedu akinius nuo saulės, kožūchą, sėdu ant moco, brrrrrmmmm – vyras! Ar šeimos maitintojas ir ūkvedys su grąžtu rankose? Ar gal tas kur niekad neverkia? Šablonai, klišės.
Po ilgų ir skausmingų empirinių tyrimų, trukusių 53-ejus metus, supratau, kad vyriškumas kasdienybėje – individualus dalykas. Visgi, manau yra ir bendras vardiklis, neapsiribojantis tik pimpalu ir kiaušais.
Pradėsiu nuo jautrumo ir nerimo. Turiu ir tą ir aną, ir ne nuo manęs tas turėjimas priklauso. Tai JAU FAKTAS, jis įvyko, jis atsirado vaikystėje, jis kaip nosies forma, ūgis, ar akių spalva. Galima nugesinti alumi, vaistais, ar svajonių viešnamiu, bet paskui grįžta. Vyriškumas man – jautrumo ir nerimo kontekste gebėt toliau eiti pirmyn. Gyventi. Daryti. Klysti. Siekti savo tikslų. O kai sunku, kai „shit hits the fan“ – išbūti savo skausme, nerime, baimėse – tikint ir tikintis prošvaisčių. Nebandant sukelti gailesčio. Aktyviai ieškant išeities, prašant pagalbos, leidžiant sau padėti, nusiimant visagalystės karūną ir šaunuolio imidžą.
Apie alkoholį. Jis visais laikais buvo pseudo-vyriško imidžo dalimi, bet man atrodo kad prisigert gali kiekvienas liurbis ir tam nereikia nei daug valios, nei vyriškumo. Mano nuomone, gebėti išgerti ir laiku sustoti – vyriška. Gebėti mėgautis alkoholiu, jo įvairiaspalviais aromatais, derinant su maistu, uostant ir degustuojant – vienas iš malonių sensorinių pojūčių. Galų gale kartais, labai kartais, kai yra gera proga, paleisti savo imidžą, nesusireikšminti, šokti iki paryčių, išgerti kad ir daugiau, nes darbai atlikti, atėjo pelnytas laikas džiaugsmui ir atsipalaidavimui. Tikrai neskatinu alkoholio vartojimo, ir čia mano asmeninė nuomonė apie jo vartojimą, bet pripažinkime, kad alkoholis yra mūsų kasdienybės ir net kultūros dalis, todėl kas nesugeba išsiugdyti saiko pojūčio, susiduria su vienu iš dviejų kraštutinumų – alkoholizmu arba totalia abstinencija.
Vyriškumas yra ir įsileisti Dievą. Man tai reiškia atsiduoti likimui, pasitikėti tuo kas vyksta. Nepamiršti, kad erdvėje ir laike viskas yra ribota ir laikina. Kartais išbūt yra tiesiog negana. Nes pasaulis nenustojo suktis. Reikia ne tik iṣ̌būt, bet ir gebėt toliau veikti, judintis, būti proaktyviu, pasirūpinti savimi ir savo artimaisiais. Va šita dalis yra sunkiausia. Resursų, atrodo, nulis, bet reikia keltis ir eit, daryt. Tokios situacijos priveda prie ribinių būsenų, o ribinės būsenos yra virsmo taškai.
Virsti galima ir kūlvirsčiais žemyn ir paknopstom aukštyn. Žemyn visad lengviau, todėl dažniau ir gaunasi. Aukštyn yra sunkiau, reikia daugiau energijos, vien išjudėti iš esamo taško yra žygdarbis. Ristis žemyn yra net truputį faina – kol yra dar kur ristis. Todėl nemaža dalis ima ir nusirita.
Kažkur yra riba, kur reiktų nustot save laužti ir priimti su meile tokį koks esi, atsipalaiduoti, pasimėgauti. Bet yra ir riba, kur reiktų neleisti sau nusiristi ir susiimti, išsijudinti. Tai kaip dvi raudonos linijos kurių geriau neperžengti. Kad kreivė judėtų į viršų, link vyriškumo, reikia būti bent trupučiuką arčiau pirmosios, bent per žingsnį. Jei esi arčiau antros – ritiesi žemyn.
Lėtas ritimasis žemyn pavojingiausias – nesimato, nesijaučia, kol pasidaro per vėlu. Lėtas kopimas į viršų yra tvariausias, ilgiausiai išlaikomas, bet ir mažiausiai euforizuojantis.
Todėl dar vienas itin svarbus dalykas, kurį matau ir taikau sau kaip vyriškumo požymį, tai išlaikyti ryžtą ilgoje distancijoje. Pavyzdžiui, būti mokytoju mokykloje su vizija, kad keiti visuomenę, padedi augti jaunajai kartai, ir taip diena iš dienos, kantriai, nuosekliai, yra tikrai ne mažiau vyriška ir didvyriška, nei atlikti žygdarbį ginant tėvynę su ginklu rankoje.
Šioje vietoje nuolat prisimenu Sneipą – tą personažą iš Hario Poterio, kurio niekas nemėgsta pradžioje, bet paskui išaiškėja, kad... ai, nespoilinsiu, tik parašau, kad Sneipas man kietesnis už Dambldorą.