Kai dar buvau medicinos studentas, mano kursiokas Mantas prie kokio antro bokalo nedrąsiai, bet kartu ir su šiek tiek užslėptu pasididžiavimu, prasitarė, kad pradėjo lankyti terapiją.
Viskas, tuo metu pagalvojau. Draugo nebeturėsiu.
Akyse piešėsi vaizdai, kad čia mūsų paskutinis išėjimas out. Mantas nuo šiol bus dvasingas, negers, nesikeiks, nebestums ant dėstytojų ir bus visoks koks geresnis už mane ir mūsų chebrą.
Dabar, kai pats esu tas, pas kurį žmonės ateina konsultuotis – dirbu psichiatru ir konsultuoju žmones iškilus emociniams sunkumams – suprantu, kokia neteisinga ir neadekvati buvo mano tuometinė reakcija į draugo žinią.
Tačiau suprantu, iš kur ji.
Rūpinimasis savo psichikos sveikata mūsų visuomenėje nors ir skatinamas, tačiau ne ką mažiau ir mistifikuojamas reiškinys. Tad normalu, kad dažnam žmogui sužinojus, kad kolega, kursiokas ar mylimasis priėmė sprendimą kreiptis pagalbos į psichologą ar psichiatrą, kyla daug įvairių jausmų. Tai ir nerimas, ir pasimetimas (ar kažkas nutiko, ko nežinau?), ir smalsumas, ir netgi… pavydas.
Pateiksiu kelis patarimus, kaip priimti tokią naujieną, ir kaip padėti bei palaikyti bičiulį, kuris pasiryžo eiti savęs pažinimo ir tobulėjimo keliu.
#1 Išklausyk
Jeigu jau nutiko taip, kad draugas, kolega ar mylimas žmogus su tavimi pasidalino tokia jautria informacija, žinok, kad tavimi pasitiki. Pasitikėjimas yra didžiulė vertybė ir dovana. Atliepk pasitikėjimą tiesiog išklausydamas, leisk pasakotis tiek, kiek žmogus jaučiasi saugus dalintis. Neklausinėk ir nelįsk giliai į širdį, leisk pasakotis tiek, kiek jam saugu. Išklausyk. Kartais vien būti išklausytam yra didžiulė pagalba.
#2 Padrąsink
Kreiptis į psichikos sveikatos specialistą reikia drąsos. Dar daugiau drąsos – pasidalinti tuo su aplinkiniais. Leisk draugui žinoti, kad jis priėmė teisingą sprendimą, paskatink jį dalintis išgyvenimais ne tik su specialistu, bet ir draugų rate. Leisk jam žinoti, kad ir čia jis bus išklausytas ir išgirstas.
#3 Palaikyk
Savęs pažinimas ir savo emocinių problemų sprendimas, asmeninis augimas yra ilgas ir lėtas procesas. Dažnai svarbūs pokyčiai neįvyksta per savaitę ar dvi. Savo praktikoje pastebėjau, jog daugiausia progreso ir sėkmės teigiamuose pokyčiuose pasiekia tie mano pacientai, kurie turi palaikymą šeimoje ir draugų rate. Svarbu suprasti, kad įveikdamas asmeninius sunkumus, žmogus gali eksperimentuoti ir keisti elgesį, nuspręsti palikti netenkinančias pareigas darbe, nutraukti jį žalojančius romantinius santykius. Tokiuose virsmuose žmogui svarbu jaustis ne vienam, ir turėti su kuo pasidalinti ne tik liūdesiu, bet ir džiaugsmais bei pasiekimais. Jeigu tau žmogus rūpi, stenkis būti tuo bičiuliu, kuris neteisia, bet išklauso, palaiko ir kartu pasidžiaugia sėkme.
Bet grįžtant prie mano draugo Manto.
Mantui sekasi puikiai, jis vis dar keikiasi ir mes vis dar einam out, o aš, tikiu, jam esu atidesnis ir dėmesingesnis draugas, nei buvau prieš dešimtmetį. Trečią bokalą skiriu tiems, kurie randat laiko susitikti su bičiuliais. Nes labiausiai už viską sielą gydo nuoširdūs, atviri pokalbiai ir tarpusavio bendrystė.