Vienišumo ir vienatvės temas pažįstu iki kaulų, tiksliau — skausmo smegenų. Savo vienišąją dalį esu įvardijęs kaip Vienišą Vilką (geštaltinėje terapijoje mėgstu pasitelkti vaizduotę savo skirtingoms dalims įvardyti). Vienatvę — kaip Senąjį Išminčių. Beje, smalsu, kaip Tu pavadintum savo vienišumą, savo vienatvę?
Aūū: Vienišas Vilkas
Paradoksalu, nes vilkas bandos gyvūnas. Praleisdavau daug dienų ir dar daugiau naktų norėdamas kaukti iš vienišumo skausmo. Ir kaukdavau savais būdais. Ryškiai pamenu laikotarpį po išsiskyrimo su ilgamete partnere. Tuomet Vilkas pasirodė visa savo jėga šiepdamas iltis iš vidaus. Skaudėjo. Skausmą malšindavau karštoje vonioje kaukdamas su vyno taure.
Žvelgdamas atgalios, tą laiką įprasminu kaip vieną labiausiai auginusių ir leidusių įsisąmoninti ryšio poreikį. „Krentame žemyn, kad kiltume aukštyn“ — žodžiai iš spektaklio „Jaudulys“. Susipažinęs su savo vienišumu, tapau jautresniu ir kitų skausmui, leidausi į savęs pažinimą jau suaugėlio, į susidraugavimą su savimi. Taip, kaip ir kiekviename santykyje, vis dar su savimi pasipykstu, bet vis greičiau ir susitaikau.
Nusprendžiau atsisakyti alkoholio kaip skausmo malšintojo matydamas, kad savo Vilką tik svaigindavau. O jis tenorėdavo būti pamatytas, išgirstas, išjaustas, išbūtas, apkabintas. Dabar eina tretieji metai kaip nevartoju. Vis dar komiškai pasididžiuoju pareigūnams reido metu —
Aš: „žinokit, treti metai be alkoholio“.
Pareigūnas: „pūskit pūskit — nuliai, gero kelio!“.
Aš: „geros tarnybos!“.
Vilkijos vilkas, freskos autorius T. Šimkus
Senasis Išminčius
Kai pavyksta prisijaukinti Vilką nenuvejant jo šalin — kartais jis virsta Senuoju Išminčiumi. Vienišumas virsta vienatve, jos teikiamais džiaugsmais ir įžvalgomis. Dialoginės filosofijos atstovas M. Buberis, kuris susitikimą su savimi bei kitu matė ir kaip dvasinio patyrimo galimybę, rašė —
„Bet argi vienatvė nėra dar vieni vartai? Argi tyliausioje vienumoje tarpais neatsiveria netikėta įžvalga? Argi bendravimas su savimi pačiu negali slaptingai virsti bendravimu su paslaptimi?“ - M. Buber
Štai apie kokį susidraugavimą su savimi aš kalbu. Apie tokį, kuris dovanoja vienatvę, jei norite — vienovę, o ši — įžvalgos gylį.
R.M. Rilkė daug kontempliavęs apie vienatvę, viename iš savo laiškų rašė —
„Mylėkite savo vienatvę ir kęskite jos keliamą skausmą su dailiabalse rauda“. - R.M. Rilke
Tik priešingai nei Rilkei — skausmą man teikia vienišumas, bet ne vienatvė.
Vienatvę laikau praturtinančiu ir būtinu laiku sau ir su savimi. O vienišumą patiriu kaip prasmingo ryšio alkį, kuris lydėjo mane nuo pat vaikystės.
Vienišas Vilkiukas
Buvo ilgas laikas vaikystėje, kai jutausi nesuprastas nei vieno žmogaus aplink mane. Nei tėvų, nei mokytojų, nei draugų. Gyvenau lyg emocinėje Sacharoje išalkęs palaikančio ryšio. Nieko dėl to ne(be)kaltinu. Savo atkaltinau. Prisiėmiau atsakomybę už savąjį Vilką.
Būdamas vaiku, atverdavau stebuklingąją skrynelę — pasinerdavau į menus, knygas, klajones miesto gatvėmis su fotoaparatu rankose. Nežinojau, kaip su tuo vienišumu išbūti, kaip jį apglėbti palaikymu. Negavęs norimo rūpesčio iš aplinkos — ir pats sau jo negalėjau suteikti. O gal toji skrynelė ir buvo mano vaikiškas mėginimas pasirūpinti?
Taip Vilkiukas tapo Vilku.
Dabar jis vis išlenda ant kalvos. Vis pasirodo po mėnulio šviesa. Kiekvienas iš mūsų pasijuntame vieniši. Ir vis mažiau ir mažiau kaukti mano Vilkeliui norisi. Nuvedu jį pasišildyti prie ugnies su kitais vilkais ir lapėmis.
Gydantis ryšys
Užtruko laiko atpažinti, su kuriais vilkais ir lapėmis man pakeliui. Su kuriais einu sušilti. O kurie ir toliau palaiko šaltį — nuolat manipuliuoja, nuvertina, ištisai kaltina, nėra linkę pripažinti savo klaidų, visą eterį pasiima sau nematydami kitų ir kitais būdais siurbia energiją.
Labai svarbi vilkų ir lapių atranka, pajaučiant, kaip vieni kitus veikiame. Pripažįstant, kad nepakeliui. Arba kaip tik — kad norisi eiti kartu stiprinant ryšį.
Koks ryšys ir kaip mane sušildo? Toks, kuriame esu pamatytas, koks esu. Toks, kuriame parodydamas save, sulaukiu atsako kito atvirumu. Toks, kuriame ir pats pamatau kitą. Toks, kuriame palaikome vienas kitą. Tai ryšys, kai —
Kai žengiu į pažeidžiamumą.
Kai kitas pyksta ant manęs ir aš neatsitraukiu, nes noriu suprasti jo ar jos skausmą. O jei atsitraukiu — sugrįžtu, nes rūpi.
Kai pykstu ir kitas su tuo išbūna. O jei neišbūna — pargrįžta.
Kai drįstu mylėti. Kai drįstu sakyti, kad myliu.
Kai tą akimirką neapkenčiu.
Kai negaliu pažvelgti į akis.
Kai tyliu žiūrėdamas į akis ir to pakanka.
Kai juokiamės iki ašarų.
Kai ašarotom akim žiūriu į kito ašarotas akis.
Kai liūdžiu ir kitas nebando nuvertinti mano liūdesio iš nepatogumo.
Kai esu užtikrintas.
Kai nežinau.
Kai klystu. Kai atsiprašau.
Kai būnu.
— Sacharos smiltys virsta lašais, o šie gyvybinga šaltinio srove —
Taip auginamas ryšys man yra vienišumo priešingybė. Manasis Vilkas liudija jo gydančią galią, besimokydamas mylėti ir priimti meilę.
Gydančiame ryšyje su kurso draugais
Vienišas tarp kitų
Ir atvirkščiai —
Galiu būti apsuptas minios žmonių ir vis vien jaustis vienišu.
Galiu būti šeimoje, turėti partnerę ir vis tiek norėti kaukti iš tikrojo ryšio ilgesio.
Kaukti, kai nepamato.
Kai viskas tik apie paviršių (it’s okey ir paviršiumi pabraidžioti, bet jei santykis tik apie tai?). Kartais dar stebiu santykį, kuriame nematau nei Aš, nei Tu, nei Mes — dėmesys nukreipiamas išskirtinai į kitus (tie ir anie nuvyko atostogauti ten ir anen, tie ir anie nuėjo į tokį štai koncertą, kaimynas sugrėbė lapus).
Vieniša, kai pats neparodau savęs. Kai nepasitikiu. Kai užsisklendžiu saugodamasis, nes taip išmokau. Tuomet vienišumas veikia kaip saugi ir tuo pačiu skaudi būsena, kurioje nepatiriamas atstūmimas. Nepatiriamas ir taip trokštamas ryšys.
Čia veikia ir platesnis laukas. Kiek mes kaip visuomenė pasitikime vieni kitais? Kiek pasitikime savo išrinkta valdžia? Savo valstybe? Kiek valdžia pasitiki piliečiais? Kartą pandemijos metu paklausiau vienos norvegės — „it seems that you trust your government, don’t you?“. Ši tą kartą pabuvusi savo tautos atstove man atsakiusi — „we trust the people by default and we only doubt that trust if someone damages it“. Noriu ir tikiu, kad ateis toji diena, kai ir mes gyvensime pasitikinčios visuomenės fone.
Mano mintį sureziumuoja norvegų filosofas L. Svendsenas knygoje „A Philosophy of Loneliness“ tyrinėjęs vienišumo fenomeną —
„Svarbu ne mus supančių žmonių ar gyvūnų (gali būti ir taip) kiekis, bet tai, kaip mes patiriame santykius su kitais“. - L. Svendsen
Aš patyriau, ką reiškia kaukti. Patiriu ir ką reiškia sušilti. Dabar manasis Vilkas su Išminčiumi pasiruošęs sutikti Tavąjį vienišumą. Eime ugnies link?
🐺🔥
Vilkų susitikime
Muzikinis fonas 🎶
Įkvėpimo šaltiniai:
Buber, M. (1998). Dialogo principas I. Aš ir Tu. Vilnius: Katalikų pasaulis.
Buber, M. (2001). Dialogo principas II. Dialogas. Klausimas pavieniui. Tarpžmogiškumo pradai. Vilnius: Katalikų pasaulis.
Rilke, R.M. (1992). Laiškai jaunam poetui. Vilnius: Regnum fondas.
Svendsen, L. (2017). A Philosophy of Loneliness. London: Reaktion Books.