Būk savimi, būk autentiškas, būk pirminė asmenybė, nusimesk tas roles, kvėpuok laisvai ir t.t., ir panašiai. Tai geri dalykai.
Vienok, siekiant tikslų, vien būti savimi neužtenka. Kartais reikia įėiti į rolę ir būti BŪTENT ne savimi. Apsimesti, vaidinti rolę. Fake it till you make it! Būti savimi – lengva, o vat apsimesti – sunkiau. Tam reikia pasiruošimo ir negalima toje rolėje užsibūti. Tai dar vadinama tipų mimikrija – aš imu „emuliuoti“ kitokio tipažo žmogų, su savybėmis, kurios man nėra įgimtos.
Na, tarkim bičas nori susirasti panelę. Būti savimi jam reiškia skaityti knygą savo kambaryje arba gerti alų su 2 mokyklos draugais. Vien mintis apie tai, kad reikės sakyti komplimentus, juokauti, galimai susimauti, rodyti dėmesį, verčia iš kojų, muša prakaitas.
Bet panelės norisi.
Čia ir prasideda. Neretai pirmi žingsniai mėginant būti ne savimi tokiam herojui baigiasi tuo, kad jis prisigeria tiek, kad nusijautrintų ir įsidrąsintų ir mėgina konkuruoti su dar 5 tokiais girtuokliais dėl vienintelės to vakaro bare esančios merginos, kuri be kita ko yra dar ir barmenė. Paskui kokia cekavna tetulytė suveda jį su Zose iš kaimynų kiemo, kuri „labai gera mergaitė“, nors nuo jos pliurpalų ir česnakais persmelkto aromato sutraukia skrandį. O eidamas į darbą vos ne kasdien prasilenkia su svajonių mergina, kažkur važiuojančia dviračiu. Ji, aišku, jo nepastebi, nes su ausinukais ir užsisvajojusi. Tai ką daryti? Sprendimas yra – reikia bent valandėlei tapti šauniu vyruku, tikru donžuanu. Kadangi gamtos neduota, mūsų herojus imasi studijų projekto: skaito knygas, internetinius patarimus ir, – o taip, – treniruojasi! O čia kaip ir bet kur kitus – pirmi blynai nuolat prisvilę – tokia jau mokslų kaina.
Po kurio laiko visgi atsiranda gebėjimas. Išvysto vyrukas šiokią tokią rutininę kompetenciją ir tada likimas pamėtėja šansą – svajonių mergina sustoja tiesiai priešais jį, dviračio grandinė nukrenta perjungiant bėgį. DABAR reikia pabūti dožuanu, galantišku džentelmenu, kuris paliks jai įspūdį mažiausiai likusiai dienos daliai. DABAR reikia suvaidinti kietą bičą, nes pataisius grandinę, reikės pasiūlyti susitikti kavos ar paprašyti telefono, ir tai padaryti nedrebančiu balsu, o savimi pasitikint, spinduliuojant labai nevienareikšmišką žinutę: „Tau, mergyt, žiauriai pasisekė kad grandinė nukrito būtent čia". Šita vaidyba atims nemažai energijos ir reikalaus perlipimo per save, gal net drebės kojos, bet be jos, likdamas savimi, pataisys grandinę ir liks purvinom rankom bei ilgesnigu žvilgsniu stovėti kelio pakrašty, o ji nuvažiuos neatsigręždama. Nes, na, geri vyrukai taiso grandines, o į pasimatymus einama su šauniais vyrukais.
Imkime dar vieną pavyzdį – derybos. Jei būsiu savimi – nesiderėsiu visai, iškėlęs aukštai galvą, lyg koks grafas, sakysiu man tinka, aš nesideru (nors iš tiesų anoks ten grafas, tiesiog nedrįstu, nemoku, nemalonu man tai, nepratęs, ir šiaip tėtukas už mane viską padarydavo kai buvau mažas...). Pasiskaitau knygų, išmokstu kelis princpus, išmėginu juos turguje ir... pirmyn į pirmas rimtas derybas: ar tai atlyginimas, ar automobilio kaina, ar koks mokestinis ginčas VMI – derėtis tenka visiems ir geriau tą daryti įėjus į profesionalaus derybininko rolę, nei būnant savimi. Bus sunku, nemalonu, gal muš prakaitas, bet VERTA. 15 minučių efektyvių derybų priverčiant save vaidinti vaidmenį gali teigiamai pakeisti ištisus metus kasdienybės.
Svarbu suvokti, kad tipų mimikrija yra tik laikina būsena. Pabūti profesionaliu derybininku, donžuanu ar kitokiu „ne savimi“ pravartu, bet jokiu būdu ne nuolat. Jei gyvenimas įmeta į aplinką, kur būti ne savimi reikia nuolat (pvz. reikia kasdien po 20 kartų derėtis su klientais), prasideda sveikatos problemos, nes resursai būnant ne savimi dega kaip benzinas spaudžiant į statų kalną 180 km/h. Užsibuvus čia kamuos nuolatinis stresas, jis išsekins ir tada prasidės burnout’ai, depresijos, panikos priepuoliai, psichosomatiniai sutrikimai ir kitokie jau tablečių arba reguliarių alkoholio dozių reikalaujantys negerumai.
Apibendrinant: būti savimi – gerai, bet kartais verta įeiti į rolę, rolę kuri nėra komforto zonos ribose ir kuriai reikia gerai pasiruošti, lyg kokiam aktoriui, kad optimaliau įveiktum kliūtis link tikslo. Tik nevalia mesti kelio dėl takelio – išmokus kalbinti merginas, gali taip patikti, kad užsimirši, dėl ko tai mokeisi!