Kodėl tikslų siekimas panašus į dramblio dresiravimą?
Šis tekstas – griežtai nuo 16 m., skirtas tik vyrams, nes seksistinis, vulgarus, politiškai nekorektiškas ir galintis sujaukti protą – aš perspėjau, o Jūs jau spręskit, ar skaityti.
Kažkada, prieš daug metų, dar kai gyvenau Vokietijoje, darbe sukinėjosi valytoja, kuri, gyvendama nelegaliai, negalėjo atsidaryti savo sąskaitos. Pasisiūliau padėti, nes... Norėjau būti geras? Persmelkė humanizmo idėjos? Nė velnio. Tiesiog jos užpakalis buvo įspūdingas, toks, kurį pamačius turi sustot ir pamedituot ties tuo. Mano vidinis dramblys apsimetė „geradėju“ ir apsuko mane aplink pirštą (ne pirmą ir ne trečią kartą). Paskui, AAAIŠKU, turėjau reikalų su ta sąskaita, rūpesčių, kurių man nei reikėjo, nei jų norėjau, ir AAAIŠKU, kad neturėjau jokių „reikalų“ su valytoja. Vidinis dramblys – kaip VISADA – paliko mane ant ledo tvarkytis su padariniais. Tipinis Mr. Nice Guy elgesio šablonas.
Pasikapsčiau savo sielos užkulisiuose. Pasirodo, kad siaubingai daug mano gyvenimo (projektų, darbų, iniciatyvų...) nulemdavo du faktoriai: vidinis dramblys (pasąmonė arba vidinis vaikas), ir „taip reikia“ balsas (vidinis kritikas), kurį instaliavo visokie dėdės, tetos, ir, žinoma, sovietinė sistema (visuomet ką nors kaltinant dėl savo bukumo reikia paminėti sovietų valdžią – labai geras ir politinius dividendus nešantis metodas).
Toks gyvenimo būdas, kad ir su maloniais nuokrypiais, nuvedė į nihilizmo ir cinizmo būsenas, kurias ilgais ir sudėtingais tekstais aprašė Nyčė, o mano senelis apibūdino vienu taikliu sakiniu: „neieškok smegenų aplink šikynę“.
Tai kur ieškot?
Savo svajonėse, kurios atitinka galimybes, yra kažkam naudingos ir uždirba pinigų. Japonai tai vadina IKIGAI principu. Mat tada vidinis dramblys ima veikti išvien su protu. O vienybėje – galybė, kaip sakė Vytautas Didysis (ir Kudirka jam paskui pritarė). Dar, pasirodo, kai uždedi svajonei datą, priskiri biudžetą, pašlifuoji formuluotę ir užrašai – ji tampa TIKSLU. O kalbant apie TIKSLUS, yra BENDRI principai, kuriuos išbandė ir vienuoliai, pardavę ferrarius, ir korporacijos, pradėjusios veiklą garažuose (kuriuos pas mus reikėjo tiesiog padalinti jaunuoliams, o ne nugriauti – būtume unikorninių startaperių pasaulio čempionai, bet ne, reikėjo išdraskyt šitas inovacijų oazes, mat iš oro peizažai nykūs...).
O principai tokie:
Dramblys turi norėti.
Čia, tiesą sakant, priority 1, 2 ir 3, nes svorio kategorija ne ta, kad pasiginčytum. Ir drambliui nelabai rūpi, IKIGAI ar ŠMIKIGAI, jam arba faina, arba ne. Visgi, vidinis dramblys – dresiruojamas ir šiaip geras padaras, kad ir padykęs. Jis ne tik alaus pripampęs sijonų vaikytojas, jis ir kūrybiškumo, džiaugsmo, meilės, virsmo ir galios šaltinis, jis yra ta giluminė esybės dalis, kurią atliepus kartais pavyksta sulipdyti savo autentiškos, individualios laimės mozaiką, dėl kurios ir verta gyventi, amen.
Taigi, tikrai verta pasiaiškinti, ko jis nori, ir tada sudarinėti dylus. Perleist per tą IKIGAI filtrą. Nesivelti į veiklas, kuriose jis atrodo sumautai, ir imtis veiklų, kur jis kietas (kaip, pavyzdžiui, Achilas nesiveldavo į varžybas „pataikyk į kulną iš lanko“, bet drąsiai stodavo su kardu prieš visa galva aukštesnį raumenų kalną).
Vien su šita tema galima kokį mėnesį medituoti Himalajuose. Man dar labai patinka socionika - mokslas apie prigimtinius realybės suvokimo kanalus. Bet pradžiai užteks gero, ramaus pasivaikščiojimo ar pasėdėjimo su arbatos puodeliu, žvelgiant į tolius ir atviro, sąžiningo pokalbio su savimi: nesilyginant su kitais, klausantis atidžiai, be vertinimų, ir su gerokai pritildytu vidiniu kritiku, kuris, šiaip jau, yra profinis suvarinėtojas.
Tikslai turi būti SMART ir užrašyti.
Toks tikslas kaip „tapsiu geriausia savo paties versija“ yra kaip juoda katė tamsiame kambaryje. Čia net ne tikslas, o vertybinis lozungas. Jei jau tikslas – tai konkrečiai, nepaliekant sau interpretavimo, prokrastinavimo, ar išsisukimo galimybių, esamuoju laiku ir su laiko vektoriumi – arba SMART. Pavyzdžiui:
„Parašytas blog–straipsnis apie tikslus Gentys.lt portalui iki penktadienio, balandžio 5, 2024“.
Tikslų užrašymas padeda vizualizuoti. Verta ir papaišyti, ar naudoti nuotraukas, iškarpas, video, brėžinius. Vizualizacija pritraukia reikalingus resursus: smegenyse susiformuoja sinapsės, jos ima AUTOMATIŠKAI filtruoti aplinką ir rinkti informaciją, reikalingą tikslų siekimui. ARBA, galima tikėti stebuklinga pritraukimo energija, aprašyta „The Secret“ bestseleryje. Magic! Koks skirtumas, svarbu veikia.
Užrašyti tikslai yra ir vieta, kur galima nuolat pasitikrinti, kur aš, kas aš ir kur link aš ? Pasikoreguoti. Prisiminti. Susibalansuoti. Ypač kai protą vėl sujaukia koks užpakalis...
Tikslų siekimas – tai projektai ir projektų valdymas.
Daug kas šitą reikalą palieka intuityviam, gaivališkam virsmui, ir to užtenka, nes kažkaip visvien veikia. Ir, visgi, norint galima pakylėti save į naują lygį. Argi nefaina turėti kelias superpowers šiame konkurencijos persmelktame pasaulyje? David Allen savo knygoje „Getting things done“ aprašė visa tai labai detaliai prieš kokius 20 metų ir inicijavo ištisą GTDoist laviną. Sėkmingi, laimingi ir pinigų nestokojantys žmonės vienokia ar kitokia forma naudoja tuos principus – turi kokius nors sąrašus, tasklistus, naudoja kalendorių, moka deleguoti ir daro apžvalgas – žodžiu, sistematiškai valdo savo reikalus ir gyvenimą.
Galima praleisti valandų valandas mokantis, tobulinant savo sistemą, perskaityti krūvą saviugdos knygų ir įdiegti 5 produktyvumo appsus. Bet pradžiai užteks pasidaryti visaapimantį savo veiklų ir asmeninių projektų sąrašą ir kiekvienam projektui tasklistą, bent preliminarų. Atlikus tokią savo gyvenimo inventorizaciją, matysis, kiek visko darau, kiek iš to yra mano tikslus atliepiančios veiklos, kiek „kažkaip susiklostė savaime“ ar „nu taip visi daro“.
Apibendrinimas.
Kai daugiau mažiau sutari su savo vidiniu drambliu, turi užrašytus SMART tikslus ir visų į juos vedančių veiklų bei projektų apžvalgą, daug lengviau atsakyti į klausimą „o kam aš tai darau“? Dėmesys, energija, laikas ir kiti resursai nukreipiami sąmoningai, ir atsiskaityti reikia tik prieš save patį.
Ir pabaigai – visa tai yra ciklas, niekada nesibaigiantis ciklas – darai, klysti, mokaisi, vėl darai, nusivili, atsigauni, prisigeri, išsiblaivai, svajoji, apsibrozdini kelius, šventi sėkmes, kariauji karus, pralaimi, laimi, verki, kvatojies, kol galų gale ateina tas momentas, kur viskas prabėga prieš akis lyg filmas.
Lai tai būna kietas trileris!
Iš asmeninio archyvo, Japonija, 2008
Apie mane trumpai:
gimiau seniai, jau darželyje pasipiršau merginai, mokykloje mokiausi gerai, paskui gerai mokiausi universitete, paskui gerai dirbau ir gerai uždirbau, keliavau, tada nusprūdau į M raidę (Motociklai, Muzika, Moterys), emigravau, apkeliavau aplink pasaulį, vedžiau, sulaukiau vaikų, grįžau iš emigracijos, pakeičiau darbą, ėmiau grūdintis sniege, porint apie TIKSLUS, susidėjau gražius dantis, užsiauginau ilgus plaukus, parašiau šitą tekstą.
Autorius: Laimonas Skrabutėnas