Motyvai pradėti psichoterapiją gali būti įvairūs, tačiau tikslas išlieka toks pats – pokytis. Dažniausiai vidinių motyvų sąlygotas keitimosi poreikis atrodo sunkiai apibrėžiamas. Nors pokyčio pobūdį didžiąja dalimi gali nurodyti turimi lūkesčiai, o šie ne visada gali būti realistiški. Be to, ne visada atsižvelgiama ir į galimas pokyčių pasekmes. Dėl to gali iškilti klausimų. Ar tikrai pokytis, kurio taip trokštu savyje, man bus priimtinas? Ar pokyčiai mano gyvenime bus priimti aplinkos (draugų/partnerio(-ės)/tėvų/kolegų ir t.t.)? Toliau pateikiu keletą galimų pokyčių psichoterapijoje.
Supratimas, kaip aš veikiu kitus žmones.
Psichoterapija padeda suprasti ir įvardinti tai, kokį poveikį aš darau kitiems žmonėms. Pradedama suvokti, koks yra mano asmeninis vaidmuo iškylančiuose sunkumuose ar konfliktinėse situacijose, koks mano elgesys išprovokavo vienokią ar kitokią reakciją, ko aš siekiau savuoju elgesiu ir ar mano turimi lūkesčiai pasiteisino, o galbūt kaip tik sulaukiau priešingo efekto nei tikėjausi?
Geresnis savųjų ribų supratimas.
Psichoterapija padeda suprasti, už kuriuos savo veiksmus aš turiu/galiu prisiimti atsakomybę, o už kuriuos neturiu. Gilesnis savo atsakomybės supratimas gali paskatinti įsivardinti, kas mano gyvenime priklauso nuo manęs ir ką aš galiu kontroliuoti, o kurių situacijų savo gyvenime aš neturiu galių suvaldyti.
Didesnis savęs integralumas.
Psichoterapijoje daug laiko skiriama savęs pažinimui, skatinama tyrinėti ir integruoti prieštaringus savęs aspektus, tokius kaip: troškimai, baimės, vertybės. Tai padeda susidėlioti išsamesnį ir nuoseklesnį savęs vaizdą. Šis integracijos procesas padeda sukurti vientisesnį ir autentiškesnį savęs suvokimą. Susidėlioję save iš prieštaringų dalių ir pamatę visuminį savęs vaizdą, pradedame elgtis nuosekliau, sumažėja kaltės jausmas ir savęs smerkimas.
Išdrįstama atviriau išsakyti savo poziciją.
Psichoterapijoje mokomasi atvirai dalintis ne tik apie pozityvius jausmus, bet ir įgyjama drąsos išsakyti nepritarimą, nesutikimą, nepasitenkinimą. Natūralu, kad toks elgesys kelią baimę būti atstumtiems, nesuprastiems ar nepriimtiems, kadangi įvardintas elgesys kitiems žmonėms gali atrodyti kaip kritika ar pažeminimas. Visgi mes turime teisę nesutikti, išsakyti savo nepasitenkinimą. Kitaip sakant, psichoterapija gali padėti išsiugdyti gebėjimą drąsiau kalbėti apie tai, kas gali būti nemalonu išgirsti kitiems, nepaminint savo poreikių.
Įgyjamas gebėjimas būti lankstesniu.
Psichoterapija gali padėti tapti lankstesniu ir lengviau prisitaikyti prie gyvenimo iššūkių. Viena iš psichoterapijos užduočių yra ištirti ir keisti nusistovėjusius mąstymo ir elgesio būdus. Pokytis šioje srityje suteikia galimybę įžvelgti gyvenimo situacijose alternatyvias perspektyvas ir naujus problemų sprendimo būdus.
Įgyjamas stipresnis savarankiškumas ir nepriklausomybė. Ilgainiui psichoterapijoje tampama savarankiškesniu ir labiau nepriklausomu priimti gyvenimiškus sprendimus, kurie priklauso tik nuo mūsų pačių. Pajaučiama stipresnė drąsa rinktis bei mažesnė baimė suklysti. Tai nesumažina pačios baimės, tačiau suteikia galimybę atlaikyti nesėkmę, nusivylimą ar padarytą klaidą.
Visgi psichoterapijos esmė – jog vidiniai pokyčiai asmeniniame lygmenyje taptų išoriniais pokyčiais gyvenime. Tačiau asmeniniai pokyčiai nebūtinai gali būti priimtini artimiesiems, dėl to gali tekti susidurti su šeimos, draugų, kolegų ir kt. protestu.
Šeimos pasipriešinimas. Šeimos nariai gali nerimauti, kad artimojo pokyčiai gali sutrikdyti nusistovėjusią šeimos dinamiką. Dėl to jie gali priešintis bet kokiam artimojo pokyčiui ir jo nepalaikyti. Pavyzdžiui, šeimos nariai, kurie buvo įpratę daryti stiprią įtaką artimojo sprendimams, šiam pradėjus psichoterapiją ir išmokus išlaikyti santykyje ribas, gali pajusti kontrolės netekimą ir dėl to kylantį pyktį.
Socialinės aplinkos (draugų/kolegų) pasipriešinimas. Žmogus, kuris aiškiai įvardija savo asmenines ribas, turi aiškesnį savęs supratimą, atvirai komunikuoja nepatogiomis temomis, drąsiai išsako savo poziciją, išlaiko sveiką nepriklausomybės jausmą, gali tapti „nepatogiu“. Bet kokie ne tik psichologiniai, bet ir gyvenimo įpročių ar pomėgių pokyčiai gali kelti kitiems frustraciją, kadangi socialinė aplinka, kurioje randasi žmogus, priprato prie ankstesnių žmogaus įpročių. Nenuostabu, jog psichoterapijoje įvykusių pokyčių perkėlimas į realų gyvenimą gali nepatikti šalia esantiems žmonėms. Jie gali nuvertinti, kritikuoti arba apskritai atstumti, kadangi tai sutrikdo nusistovėjusią tvarką.
Poroje kylantis nepasitenkinimas. Psichoterapijoje gali būti iš naujo peržiūrimos santykių ribos, išmokstama atvirai kalbėti apie kylančius sunkumus ir reikšti savo poziciją. Visgi šie pokyčiai partnerio ne visada gali būti vertinami pozityviai. Kartais partneris gali suprasti, kad įvykę pokyčiai neatliepia jo turimų poreikių, ar neatitinka turėto įsivaizdavimo apie galimus pokyčių padarinius, dėl to partneris gali jausti nepasitenkinimą, nusivylimą ir pokyčiams priešintis.
Visgi derėtų pasakyti, jog psichoterapijoje įvykę pokyčiai yra svarbūs asmens tobulėjimui, tačiau tai nėra lengvas ir greitas procesas. Šiame kelyje galima sutikti ne tik vidinių, bet ir išorinių barjerų, tačiau, kantriai įveikus visas iškylančias kliūtis, galima pasiekti reikšmingų pokyčių.
Psichologas-psichoterapeutas (kandidatas)
Deimantas Zinkevičius