Tikslai. (ne)subtilus būdas kaip įspirti sau į užpakalį

Ispanijoje yra tradicija – išleidžia bulius į gatvę, ir prieš juos bėga vyrai, jausdami įniršusių galvijų alsavimą pakaušyje. Vadinasi Encierro. Sustoti nevalia – sutryps.

Encierro light, lietuviškas variantas: bėgi miške, sustoji – iš karto uodų spiečius puola. O kol bėgi – nekanda, nespėja.

Aš savyje matau daug gabumų, bet jie ištaško mane po įvairias sritis. Daug galiu, daug ir darau, optimizuoju naudodamas visokias metodikas, tada darau DAR DAUGIAU ir padarau velniškai daug visko. Moku ir IT sistemas susetupinti, ir osteopatijos programą žmonėms sudėlioti, ir konsultuoju apie tikslus, ir itin skaniai iškepu vištą, kuriu videoklipus ir dar mocą guldau ant posūkių. Gerai. Tik trūksta koncentruoto energijos nukreipimo į vieną tašką – FOCUS. Kas mėgino su padidinamuoju stiklu pradeginti popieriaus skiautę, surenkant saulės spindulius, žino, apie ką aš.

Imu grimzti į smulkių banalybių ir lengvo nihilizmo pelkę – daugėja išgeriamo alaus kiekis, vis daugiau serialų žiūriu ir miegu iki devynių. Kažko imuosi ir palieku pusiaukelėje, stveriu kitą reikalą, poliruoju savo tikslų sąrašą iki tobulo blizgesio ir labai gudriai vedžioju save už nosies, kaltindamas kitus ir pasiteisindamas dėl to, kad nepavyksta išjudėti.

Nebent... nusprendžiu įspirti sau į užpakalį (kas yra gana sudėtinga gimnastika) ir susikuriu sau TIKSLĄ, o prie jo – „bulių“, šnopuojantį man į nugarą, su realiu šansu, kad jis mane parvers ir sutryps. Brutali motyvacinė sistema. Kažkur skaičiau, kaip karvedžiai, išlaipinę kareivius priešo teritorijoje, sudegina laivus – tada lieka tik mirtis arba pergalė, sugrįžti nėra kaip. Tai čia panašiai.

Tada jau bėgu link TIKSLO visas po prakaitu, mano vidinis kritikas, vidinis vaikas ir visa kita vidinė publika šaukia: „Bl**, Laimi, nu kam reikėjo, durnas tu...“ Bet bėgu, nes – o taip – sustoti nevalia. Sustosi – tau šakės iš karto. O jei bėgi – turi šansų, bėgi greitai – šansai auga. Apie tai, kad reikia koncentruotis – focus – net negalvoji, savaime gaunasi.

Baimė užlieja, persmelkia visą mano esybę, kasdien noriu atsukti laiką atgal, pakeisti sprendimą, įstačiusį mane į šitą padėtį. Su nostalgija prisimenu gražias dekadentiškas dienas, kai saugiai svajojau apie šviesią ateitį ir buvau „beveik padaręs“ kažką, ir to „beveik“ pakakdavo. Nerimas pavojingai priartėja prie panikos atakų lygio, sumažėja arba dingsta apetitas, kaskart galvoju, kad per daug nusprendžiau apžioti, kad tai ne man. Bet varau toliau, nes sustoti nevalia.

Varau metęs visą bagažą, prioritetai susidėlioja itin aiškiai, nelieka klausimo, kas svarbiau. Prokrastinavimas atrodo kaip labai tolima ir kvaila prabanga. Nenoriu žiūrėti „Netflix“, visiškai negeriu alkoholio, sumažinu kavą iki minimumo. Galva generuoja galimybes ir idėjas, medituoju, vakare einu laiku miegoti, meldžiuosi, sportuoju, kad neišdurnėčiau, neleidžiu pinigų niekams ir kasdien darau, darau, darau. Kiekvienas judesys pajungtas tikslui – esu kaip lazeris, sufokusavęs energiją į vieną tašką, nes sustoti nevalia.

Tai nėra malonu, tai didžiulis stresas, į kurį įstumiu save savanoriškai, ir kartais atsiduriu net ketvirtoje jo stadijoje – ten, kur jau visiškai šakės. Tada guliu lovoje, geriu raminančius, BET vis tiek keliuosi, einu, darau – kad ir šliauždamas, kad ir lėčiau, kad ir labai nedaug, nes visai sustoti nevalia. O paskui, kai atsigaunu, vėl bėgu, o kur dėsies.

Jei nesusikuriu tokio buliaus pats, gyvenimas jį ima ir atsiunčia. Tik tada bėgu nuo BĖDOS, o ne į TIKSLĄ. Focus ir motyvacija ta pati, viskas veikia. Turėjau tokią patirtį, kai mane užsipuolė viena vokiška institucija. Mano pasamdytas advokatas – profesorius, daktaras, buvęs teisėjas ir tarptautinės teisės dėstytojas – ėmėsi man padėti, bet kai aš pradėjau generuoti savo idėjas, jis kratė galvą: „Tai neįmanoma.“ Tik va man į pakaušį bulius šnopuoja, o jam – business as usual, užtai ir „neįmanoma“. Užknisau tą profesorių tiek, kad jis paliko mane ant ledo, sakė: „Tvarkykis pats.“ Durnius, dievaži, kaip galima palikti klientą sunkiausiu jo momentu? Bet Dievas liudininkas – susikaupiau ir susitvarkiau su penkis kartus geresniu finansiniu rezultatu, nei jis prognozavo. Neperdedu – penkis kartus. Nes ant kortos buvo mano ir mano šeimos VISAS materialinis pagrindas – būčiau likęs be buto, be cento kišenėje, su didžiule skola ir dviem nepilnamečiais vaikais. Kitaip tariant buliaus partrenktas ir sutryptas. Advokatas šitą Encierro stebėjo patogiai iš savo balkono.

Taigi, pakartosiu: manau, kad bulių susikurti geriau pačiam – tada tikėtina, jog gyvenimas neatsiųs savojo. Tokį vaizdinį turiu – Dievulis žiūri į mus ir mato: „Aha, tas užsiėmęs, siekia savo tikslų, varo, rizikuoja, ok, good, maladiec bachūras. O va šitas lafa, dolce vita susigalvojo ir atokvėpio zoną renkasi, tai šitam užmeskim buliuką – lai pajudina subinę. Ne tam daviau gyvenimą, kad sėdėtų prie teliko dienų dienom.“ Gal ir klystu, bet turiu bendraminčių: jei kas man aiškina, jog gyventi reikia lengvai, džiaugsmingai ir be problemų, bruku panosėn Marko Mansono knygą Subtilus menas nekrušti sau proto: kitoks požiūris į gerą gyvenimą. Pavadinimas atspindi esmę.

Rezultatas – arba bulius visgi pavijo ir sutrypė, tada guliu reanimacijoje. Gal atsigausiu, gal ir ne. Čia ne Holivudas, visko būna.

Arba nepavijo – tada manęs laukia pasakiško skanumo steikas iš to paties buliaus, kurio taip bijojau, su nuostabia raudono vyno taure. Tai sėkmės skonis. Nors kartą gyvenime paragavęs suprantu, kad taip puotauja Dievai. Tada sustoti net ir nesinori.

Ir ką?

Jei sunku susikoncentruoti ties kokiu nors vienu tikslu, galima įsipareigoti taip, kad trauktis nebūtų kur. Sudeginti tiltus. There is no plan B, – sako Arnoldas Schwarzeneggeris. Tai lyg sunkus gimdymas – kai jau prasideda sąrėmiai, visko gali būti, bet atgal gi nelįsi.

Kai rašiau šitą tekstą 2024 birželio mėnesį, buvau susikūręs sau tokio tipo tikslą. Drebančiom rankom, pakrikusiais nervais ir draskomas nerimastingų minčių parašiau taip:

“Kai baigsis šitas mano Encierro, kviesiu į Vytenio 4 – ITC, Integratyvios Terapijos Centrą (kurio įkūrimas ir „užkūrimas“ yra mano buliumi paturbintas tikslas) arba... į Vasaros g. 5 psichiatrinę. Pirmu atveju suorganizuosiu mokymus apie tikslus, pasidalindamas šviežiausia patirtimi – su tobulomis skaidrėmis ir linksmais anekdotais. Registruokitės ir atsineškite sąsiuvinius. Antru atveju galėsit pasimokyti, kokia nesąmonė yra Encierro ir visi mano pasakojimai apie tikslų siekimą su šnopuojančiais į pakaušį buliais. Atneškit mandarinų.”

Gavosi pirmas variantas, nors antras buvo arti.

Taigi, ateikit. Renginys jau paskelbtas, gegužės 8. Pažadu, buliaus nebus, bet gal bus Tamara? 🙂