Tikslai. Intuicija arba žmona visada teisi.

Ar užrakinau buto duris? Atrodo, užrakinau. Bet reikia grįžti pažiūrėti, nes jei neužrakinau, bus gi praviros visą dieną... Ateitų vagys ir išneštų viską. O gal tiek to, važiuoju darban, ir taip vėluoju? Bet kažkas lyg spazmuoja krūtinėje, lyg sakytų: jei nepatikrinsi – nerimausi visą likusią dienos dalį, ir ji dėl to bus sušikta. Tai geriau grįžk ir paklibink tą durų rankeną dėl šventos ramybės.

Ar tai intuicija? Nelabai. Tai obsesinio kompulsinio sutrikimo požymis, liepiantis kartoti tą patį tikrinimo veiksmą. Jei leisi jam įsisiūbuoti, tai ir liksi visai dienai prie durų!

Vakar vakare įsipilu viskio. Penktadienis gi, tai šliūkšteliu per du pirštus. Prisimenu, kaip buvo skanu ragauti jį prieš kelias dienas, ir protas sako – bus cool, bet viduje kažkas kužda: neeee, nelabai... ne šiandien. Nustumiu tą balsą šalin: „Nu kaip ne šiandien, gi penktadienis!“ Ir kaip kietas bičas filmuose gurkšnoju viskį iš krištolinio stiklo. Didelio pasimėgavimo kažkodėl nėra, ne toks jau ir skanus, bet varau iki galo, nes, na, turi būti skanu ir gerai. Ryte suprantu, kad klydau – nekokybiškas miegas, kažkokios suveltos mintys... Žodžiu, teisus tas vidinis balsas buvo.

Tai – jau panašiau į intuiciją. Ji labai subtili ir lyg lapė rūke pasirodo ir dingsta. Ją nesunku supainioti su baime, nerimu, wishful thinking (pvz., kai labai nori, kad akcijos kiltų), obsesyviu mąstymu. Ją gali klaidingai išstumti praeities patyrimai, tiesiogiai, be kontekstinio pritaikymo, perkelti į dabartį. Ją užmaskuoja svajonių pasaulyje susikurtos oro pilys. Ir galų gale – vieni iš prigimties turi gerą, stiprią intuiciją, kiti – ne.

Ir nesvarbu, ar tai Dievo balsas, ar moksliškai paaiškinama pasąmonės kalba, ar mėnulio energetinės vibracijos – kaip kam priimtiniau, – intuicija padeda išvengti klaidų, padidina sėkmės tikimybę, sutrumpina kelią link tikslo. Todėl ji – vertingas instrumentas, „supergalia“, kurią ypač vyrai dažnai nepelnytai nuvertina.

Kaip ją pažinti ir naudoti? Bet kuriuo atveju verta žinoti savo intuicijos lygį. Kažkiek ją galima vystyti, pastiprinti. Mano intuicija nėra labai stipri, neveikia nuolat, įsijungia tik protarpiais. Todėl naudoju kelis metodus, kurie man padeda ją integruoti į savo kasdienybę dažniau:

🔹 Atpažinti savo mąstymo šablonus, kurie nėra intuicija – kaip tas pavyzdys su durimis, kai 20 kartų grįžti patikrinti ir 20 kartų būna užrakintos. Arba jei bijai lifto ir baimė kužda, kad jis užstrigs – tai ne intuicija, tai fobija. Tokius šablonus geriau keisti racionalia logika ir patyrimu – tuo iš esmės remiasi fobijų ir nerimo įveikimo metodologijos.

🔹 Sąmoninga refleksija. Pasitikrinti, ar teisus buvo vidinis balsas, ar klaidino, atsukant juostelę galvoje atgal ir atkuriant viską kuo detaliau: kaip jaučiau tai, koks buvo kontekstas, ar tai nauja, ar pasikartojantis šablonas, ar buvo lengva juo vadovautis, ar „klampu“? Štai impulso vedinas užkalbinau kavos eilėje laukiančią moteriškę. Pokalbis išsivystė savaime, lengvai, organiškai. Ar tai buvo intuicija, ar mano berniško elgesio šablonų aidas? Pasirodė, kad ji – dziudo trenerė. Žengtelėjau žingsnį atgal, bet paskui prisiminiau, kad sūnui kaip tik ieškojau dziudo būrelio. Taigi, intuicija – kad ir su echo elementais. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad kiekvieną kartą stovėdamas eilėje kavos turiu kažką užkalbinti – tai jau būtų patirtis, ne intuicija. Turi sukristi daugiau dalykų, ir jie sunkiai aprašomi, tik nujaučiami, nepasiduodantys nei taisyklėms, nei šablonams – tokie efemeriški, subtilūs.

🔹 Trečias metodas – naudotis kito žmogaus intuicija. Metodas remiasi socionikos mokslo prielaida, kad visi suvokiame realybę skirtingai, ir jei pas vieną žmogų išvystyta, pavyzdžiui, logika ir sensorika, intuicija bus silpnesnė – ir atvirkščiai. Ten daug įvairių kombinacijų, kurių esmę paaiškinsiu dar vienu pavyzdžiu. Su žmona ruošiamės vakarieniauti restorane. Ji sako: „Einam pas vietnamietį.“ Aš varau savo – pas italą. Nes man praeitą kartą ten taip skaniai iškepė mėsos gabalą ir dar sambukos įpylė. Empirinė patirtis – logiška. Žmona sako: „Paklausyk manęs, aš nujaučiu, kad pas vietnamietį bus geriau.“ Bet aš užsispiriu – juk mano eilė rinktis, ir galų gale nuvažiuojam pas italą. O ten – gaunam kampinį staliuką prie tualeto, mėsa sprangi, ir dar visai šalia sėdi mano Ex. Apart nerašytos vyriškos taisyklės „žmona visada teisi“, prisimenu ir tai, jog mano mieloji turi tikrai gerai išvystytą intuiciją ir „mato“ bei „jaučia“ dalykus lyg kokia laumė – kur kas geriau nei aš. Todėl man, priimant sprendimus, vertėtų dažniau kliautis jos nuojauta nei savo racionaliu, patirtimi paremtu mąstymu. Taigi, jei intuicija silpnai išvystyta ir sunkiai išsijudina, dažnai „prašauna“, galima kliautis kito, geriau gebančio nujausti dalykus, žmogaus nuomone.

Sako man intuicija, kad alaus gerai būtų bokaliuką... Pala, ar tai tikrai intuicija?! Gal paklausiu žmonos...🙂