Feng šui, ommm, love & peace... daryk viską su lengvumu ir šypsena, flow, būk čia ir dabar. Top strategija, tinka! Bet kiekvieną kartą, kai imuosi rimto TIKSLO, kai įsipareigoju ir trauktis nėra kur, kai reikia DARYTI, o ne dėliotis planus, išgaruoja visi fengšui omai ir ateina senas gerai pažįstamas bičiulis STRESAS. Ne, sorry, sena gera draugutė STRESĖ. Man nepavyko dar nei vieno rimtesnio tikslo pasiekti be jos. Olegas Lapinas, psichiatras profesionalas, išaiškino feisbuke, kad ji turi 4 pasireiškimo stadijas. Nusprendžiau nurengti tą mažulę ir išnagrinėti visą jos anatomiją tikslų siekimo kontekste.
Pirma stadija
Ji graži, bitch, patraukli ir sexy juodaplaukė, kaukši aukštais kulniukais po galvą ir krypuoja odiniu sijonuku aptrauktą užpakalį. Einu jai iš paskos, kaip koks jūreivis užburtas Sirenų giesmių, o ji vis labiau lipa ant galvos, ant kelių, po antklode, į dušą, pradeda rodytis kiekviename žingsnyje, kaip ir visos pupytės reikalauja nedalomo, ekskliuzyvinio dėmesio, ir mane tai užveda. Fantazija piešia AI generuoklius pranokstančius vaizdus ir adrenalinas užveda kasdien naujiems žygiams, joju ant savo vidinio, šuoliais lekiančio dramblio. Mums nėr kliūčių, einam kiaurai sienas, visas pasaulis po kojomis. Ei, Jūs, nuobodos biuruose su savo eilinėmis parkėmis, matot koks aš kietas? Dirbu kelis darbus paraleliai – stresytė šypsosi ir lengvai kilsteli sijonuką – aš visai išdurniuoju ir pradedu DAR vieną, 3-čią grand-projektą. Mano VISI pajėgumai ant maksimumo, esu pure focus productivity machine, deginu savo resursus penkiagubu tarifu ir šitas jausmas veeeeža!
Antra stadija
Pradedu įžvelgti silikono implantus. Šypsena kažkokia nenatūrali, lūpos irgi dirbtinai papūstos. Visa apranga vulgari, plaukai peroksidiniai ir pėdkelnės įplyšusios, prakaito kvapas maišosi su pigiais kvepalais. Išgerkim, biče, sako ji šypsodamasi, o aš pastebiu, kad vieno priekinio danties nėra. Norisi pabėgti, pasislėpti, be ji prilipus kaip vantos lapas prie subinės, mes gi kartu, sako, amžinai! Fuck it, kam man reikėjo su ja prasidėti? Naktimis miegot neduoda, lenda į lovą, nori dulkintis vakare, ketvirtą ryto, tik pabudus – o mane nuo jos jau pykina, aš noriu išsimiegot… Svajoju apie negyvenamą salą, bet jinai ir ten įsibrauna ir kaip kokia nukvakus undinė pliaukši uodega į vandenį, kol pabundu į savo projektų ir tikslų pasaulį, užgriuvusį mano kaulėtus pečius visu savo svoriu.
Trečia stadija
Tikra ragana, maišosi man ant kiekvieno kampo, šlykšti bjaurybė sudaužė mano sūnaus padovanotą puodelį, aš ją užmušiu, nulupsiu odą ir iškepęs sumaitinsiu katei, supjaustysiu į gabalus ir išskraidinsiu į mėnulį, kodėl MAN visa tai reikia ištverti, už ką visa tai?! Žiūriu į kitus, vaikštančius sau gatve atsipalaidavusius, o mano vidinis dramblys paklaikusiom akim mėtosi į šonus, kabinėjuos prie visų ir noriu susprogdinti atominę bombą, o gal ir dvi.
Ketvirta stadija
Priduodu tą barakudą į policiją ir pats atsigulęs rugiuose prie bedugnės skaičiuoju savo kėpavimą iki kokio milijono. Dieną keičia naktis, naktį diena, kažkas aplink vyksta, man nė motais, mano tikslai kažur toli, apdulkėję, nostalgiškai žiūri į mane, bet tarp manęs ir jų – mėšlo krūva, prišiko ta sterva. Kažkada visgi lėtai keliuosi, imu kastuvą į rankas ir mėžiu tuos šūdus. Pamažu įeinu į ritmą, taškau juos į visas puses, randu filosofinę viso to prasmę, sakau sau „daugiau niekada niekada". Galų gale prisikasu iki tikslo, ar kas iš jo liko, apžiūriu, išsitraukiu šlapias servetėles, nublizginu, pabaigiu darbus, rezultatas ima džiuginti, pats nusiprausiu, grįžta šypsena, saulė ima šviesti ryškiau, medžių lapai maloniai žali. Tolumoje pasirodo siluetas, ooo, kokia graži, šviesiaplaukė gėlėta suknele, straksi basa per pievą, moja ranka ir valiūkiškai markstosi – pradedu galvot, gal pamėginsiu dar kartą, šita tikrai bus kitokia, gėlių vaikas, kvepia visa, krūtys gundančiai pūpso ir žada rojų, tai TURI būti gerai, o dar taip norisi… Žengiu atsargiai link jos.
Ką daryti?
Stresas (oi, sorry, stresė) atsiranda, kai išeinu iš komforto zonos ir stiprėja nuo tos zonos tolstant. Dažnai esu jau įsipareigojęs, trauktis neišeina, bet noras ir pradinis entuziazmas išgaruoja, fantazijų sugeneruotas idealus rytojus ne toks jau ir rožinis, tenka kastis per visas keturias stadijas. Kas padeda, tai tango – su strese galima šokti tango! Šis šokis atsirado Argentinos uostuose, kai vietinės merginos viliojo uosto darbininkus, o jie draskomi geismų ir ištikimybės savo už jūrų marių likusioms žmonoms lyg ir eina, bet ir neina. Lyg ir sako ne, bet ir sako taip. Prisitraukia tą patrauklią merginą ir atšlyja. Taip įtemptą ir labai įkrautą situaciją versdami nuostabaus grožio judesiu.
Toks tango turi keturis pagrindinius žingsnius, keturis A:
Avoid – pirmas, nuo kurio reikia pradėti: vengti papildomo streso. Jei jau šoki streso tango – nesivelk dar ir į greta šėlstančią streso polką. O veltis norisi, nes stresas sukelia nerimą, nerimas skatina skanuoti aplinką, ieškoti pavojų ir į juos gilintis ir opla, žiūrėk, jau sprendi problemas, kurių ką tik nebuvo. Sakyti ne, vengti žmonių-stressmaker’ių, ir, aišku, visaapimantis pasninkas: informacijos (ypač), maisto (bent vakarais), alkoholio (nepadeda), kitų nesamonių. Padeda suformuoti tikslai ir koncentracija į juos, nesiblaškant. Focus. Ir padeda Bohemian Rhapsody fragmento niūniavimas – „nothing really matters”. Atpalaiduoja.
Alter – antras, jei pirmas jau išsemtas: pakeisti situaciją sumažinant streso lygį. Kartais galima paprašyti kitos muzikos tam tango. Laimėti laiko atokvėpiui. Aiškiai ir pagarbiai (sau ir kitiems) komunikuoti, pvz.: „aš nespėju, ar galite pakartoti?“. Tokia komunikacija yra daug geriau nei tylomis braukti ašarą su viltimi, kad pasaulis susipras. Aktyviai, bet pagarbiai derėtis, siūlyti alternatyvas, kompromisus, mėginti pagerinti žaidimo taisykles. Kiekvieną kartą nustembu, kaip iš streso pozicijos nesimato geriausios išeities, nors ji tikrai egzistuoja. Su šita prielaida ir galima mėginti ALTER žingsnį: gera išeitis yra, tik jos nematau, mėginsiu apgraibomis. Na, tik per tikrą tango su graibymais saikingai…
Adapt – trečias, jei negali daugiau pakeisti situacijos – prisitaikyk – keisk požiūrį, ieškok kito kampo. Kad jau iššokai iš lėktuvo, reikės vienaip ar kitaip ir ant žemės nusileisti. Kad ir kaip norisi atsukti laiką atgal, graužatis dėl praeity priimto bravūriško sprendimo parašiuto neišskleis, o baimė dėl ateities tik sukaustys, todėl teks prisitaikyti čia ir dabar momente: nuraminti įsisiautėjusias mintis, įvertinti situaciją ir padaryti geriausią veiksmą koks yra įmanomas šią akimirką: tinkamu momentu patraukti parašiutą skleidžiančią virvelę. Ir nusileidžiant pasistengti nenusilaužti kojos – kad ir toliau galėtum šokti tango!
Accept – ketvirtas ir paskutinis A – priimti tai, ko pakeisti neįmanoma. Tai ir sunkiausia, ir galingiausia dalis, nes kyla iš dvasingumo, iš pačios būties prasmės, iš tikėjimo. Gera žinia apie stresą, kad ir koks jis nemalonus, kenkiantis sveikatai ir net pavojiingas gyvybei – iš tamsiausių giliausių ir atokiausių esybės kartelių ima lįsti gebėjimai, apie kurių egzistavimą nė nenutuokei: stresas gali suveikti kaip savirealizacijos ir saviugdos šuolio katalizatorius. Tokio progreso tikimybę ženkliai didina sąmoningumo ugdymą skatinančios praktikos – meditacija, mindfulness, joga ir pan. Arba integratyvios metodikos, tokios kaip biodinamika, orgodinamika, kraniosakralinė terapija, kūno psichoterapija.
Apibendrinimas
Kad ir kas benutiktų, linkiu nepasilikti ketvirtoje statijoje. Visada yra perėjimas į pirmą – tik reikia judėti, šokti tą tango. O judesys yra gyvybinės energijos tekmė, išlaisvinanti nuo įtampos.
Nuotrauka: Stellonfur iš Deviantart
Comments