Tiesiog prieik prie merginos ir pasakyk kažką gražaus. Ir nesijaudink, kai kalbėsi – būk ramus!
Pulsas visvien 130, muša šaltas prakaitas, trūkčioja balsas ir sukausto siaubas. „ėėė...kokia Tu graži...pati simpatiškiškiausia…“ – dar aišku ir liežuvis užsipainioja ir mergina jau užvertusi akis nutaiso tą gerai pažįstamą miną „dar vienas…“.
Galima mėginti perlaužti savo menkai išvystytą iškalbingumą skaitant iš lapelio, bet jis paskutinę akimirką garantuotai dings kurioje nors kišenėje. Patarimas „Tu kai kalbi, sufantazuok ką nors gražaus, iškalbingi patinka merginoms“ yra lygiai toks pats beprasmis, kaip ir patarimas „būk metro devyniasdešimties, aukšti patinka merginoms“. Yra įgimti dalykai, kurių nėra prasmės labai keisti.
Pavyzdžiui, jei esi mažas ir dar apkūnus, teoriškai gali darytis kokias nors plastines kojų pailginimo operacijas ir svilintis pirtyse iki nualpimo, bet ko gero geresnį rezultatą pasieksi išmokdamas salsą ir su valiūkiška šypsena kviesdamas į šokių aikštelę visas patinkančias merginas – ypač aukštesnes ir lieknas. Jaudulys, aišku, nedings iš karto, bet po kokio 19-to fail'o pramuš ir pradės patikti, atsiras pasitikėjimas savimi ir mėgavimasis pačiu procesu, o ne rezultatu! Tikslas susirasti merginą atsidurs antrame plane ir dėl to, paradoksalu, smarkiai priartės. Jei šoksi bent pusėtinai ir neapmindysi kojų labai, merginų galvose ims blyksėti tokios mintys:
„ooooch.. pagaliau vyras MOKANTIS pavedžioti šokių aikštelėje! O tai man tenka tuos stuobrius stumdyti.“
„Šitas mažas tai pavaro, jei jis ir lovoje toks...smagumėlis!!!“
„O dieve, pašokdinkit gi ir mane, ir aš noriu, na ir kodėl tas šokėjas į mane nežiūri ?!?!?!?!?“
Tuo tarpu išsipustęs ilgšis mauks prie baro 3-čią alaus ir intensyviai svarstys egzistencinį vakaro klausimą – pereiti prie viskio ar prie degtinės. Jam geriau būtų buvę eiti į knygos pristatymą rašytojų sąjungoje ir porinti kokiai damutei apie poetinius ankstyvo ryto aspektus, kai saulė nutvieskia savo skaidriais spinduliais rytinės rasos lašelius, panašius į jos akis....ir taip toliau ir panašiai.
Vidinis dramblys – tai ta asmenybės dalis, kuri yra impuslyvi, gaivališka,galinga, bet tuo pat metu ir paprasta: arba patinka arba ne – o patinka dažnai tai, kas pavyksta. Jei patinka – laikykis, vaikyti, varysi kiaurai per sienas. Jei ne – tempsi dramblį iš paskos ir įveiksi metrą per pusdienį, jei apskritai įveiksi. Mėginsi daryti iš aityšnyko balerūną, jo dramblys išdurniuos ir baigs skrydžiu virš gegutės lizdo. Mėginsi padaryti iš poeto buhalterį, pastūmėsi žmogų į serijinių žmogžudžių gretas.
Akivaizdu, jog verta sužinoti, kas patinka drambliui. Kaip tai padaryti ? Siūlau 3 būdus.
Sistematiškai psichologinis.
Lietuva, Tėvynė mūsų iš tiesų yra didvyrių žemė. Vieni jų kapojo galvas priešams kalavijais, pastatė kietas pilis, sukūrė valstybę ir dabar jiems turime gražius bronzinius paminklus, kas yra gerai ir teisinga. Kiti sukūrė įstabaus potencialo sociopsichologines teorijas galinčias kiekvienam atverti duris į savo paties galvas ir jas naudoti pagal paskirtį, bet liko istorijos paraštėse, kas yra blogai ir taisytina. Todėl noriu pristatyti Jums: Aušra Augustinavičiūtė | Socionika. Tautietė. Jos sukurtas mokslas – taip, ištisas mokslas – pripažintas kaip išradimas, rado prieglobstį Kijeve. Mano galva (kuri dar vis savo vietoje), Aušra smarkiai aplenkė laikmetį. Todėl, kaip ir Davinčiui po kokių 200 metų, kai būsime humanizmo ir socialinės harmonijos eroje, jai irgi bus pastatytas paminklas.
Apie ką yra socionika ir kaip ją pritaikyti dramblio pažinimui? Žmogus (ir visas zooparkas jo viduje) yra, be kita ko, realybės suvokimo sistema, turbūt pati kompleksiškiausia iš visų egzistuojančių planetoje. Kaip AŠ matau, jaučiu, girdžiu ir užuodžiu ir suvokiu pasaulį priklauso nuo to, kurie „langiukai" į pasaulį man duoti dideli ir skaidrūs, o kurie maži ir apsiblausę. Todėl gyvenime ir tinka posakis „kas kaip moka, tas taip šoka". Panašiai kaip šefkochas, turėdamas tuos pačius ingradientus sukurtų kelis skirtingus patiekalus: kai kur dominuoja mėsa, bulvės ir daržovės tik fone, kituose bulvės yra esmė, mėsa tik priedas, ir t.t. Bet ko su bet kuo nemaišysi, – yra principai kas tinka kartu, kas nedera.
Žinant savo langiukus, lengviau susigaudyti, ko nori dramblys ir kur jis suklestės kartu su manimi. Tokių tipiloginių sistemų yra daug, bet šita geriausiai atitinka mūsų informacinės visuomenės laikmetį. Jei žinote Mayers Briggs tipologinę sistemą, kuri yra panaši, tai ji yra Volkswagenukas, o socionika yra galingas komfortabilus aukščiausios klasės tarpmiestinis autobusas su gulimomis kėdėmis ir biznio klase kaip lėktuvuose (tokie iš tiesų egzistuoja, Argentinoje). Ką daryti, jei sudomino:
paskaityti teoriją, aplankyti kursą, pažiūrėti online webinarus.
nustatyti savo TIMą – online testų ir individualių konsultacijų pagalba.
nukreipti pastangas ten, kur dramblys yra ir patenkintas, ir jam gaunasi.
Kūniškai biodinaminis
Perspektyvi psichoterapinė pakraipa yra kūno psichoterapija. Kūnas nemeluoja, todėl verta kreipti dėmesį į tai, kokius ženklus jis duoda. Vyriškas pavyzdys: būna merginos-sekso bombos, galva svaigsta bežiūrint. Bet pradedi bendrauti (tarkim, intymiau) ir kūnas nereaguoja, nesuveikia kaip turėtų – kažkoks paradoksas. Protas pašėlsta, viduje bala žino koks bardakas, o kūnas čill, ir sako '„man netinka“ bei nepumpuoja kraujo ten kur reiktų. Galima jį aišku priversti tai daryti, bet protingiau yra savo kūno klausyti. Ir atvirkščiai, sutinki moterį, kuri atrodytų niekuo labai neišsiskiria, bet susėdi kartu ant suoliuko ir vos prisilietus kūnas užkuria tokią pirtį kad atsistoti ir eiti tiesia nugara darosi techniškai neįmanoma.
Panašiai kūnas reaguoja ir kitose srityse. Kai dirbdavau su SAP sandėlio valdymo programomis ir tekdavo vaikščioti tarp dulkinų lentynų, man nuolat reikėjo kavos, kad neužmigčiau iš nuovargio. Imdavo skaudėti dešinę galvos pusę. Kankino nuolatiniai spazmai žarnyne ir dar n visokių kūno simptomų, kurie visi reiškė dramblio komunikaciją: '„eik Tu šikt su tais savo sandėliais“. Kai ėmiausi nagrinėti sociopsichologines sistemas ir kurti prezentacijas, susijusias su tikslų siekimu, mano kūnas atsigavo. Visiškai susitvarkė peristaltika (paprastai tariant, šiku kaip čempionas, kas tikrai svarbu, kad ir kelia šypseną!), kavos reikia vis mažiau, bet svarbiausia – tas šėlsmas krūtinėje, tas labai kūniškas jausmas kad faaaina – nereikia nei kavos, nei viskio. Biodinaminė psichoterapija apie šitą būseną sako, kad pagaliau pradeda lįst į paviršių pirminė asmenybė. Ką daryti, jei šis metodas rezonuoja:
stebėk savo kūną vykdydamas bet kurią veiklą ir mėgink suvokti, ką jis sako.
pagalvok, kokia mintis/idėja verčia iš lovos 6-tą ryto, o kokia verčia miegoti iki 11.
stebėk savo kūną žiūrėdamas filmus, skaitydamas knygas: trilerius, apie santykius, apie verslo sekmę, apie keliones, apie būtį, fantastinius ir t.t.
Eksperimentiškai intuityvus
Šito metodo esmė pati paprasčiausia, dažniausiai taikoma ir gerai kombinuojama su aukščiau minėtais. Mėginti, klysti, reflektuoti, koreguoti ir vėl mėginti. Kol ims atsirasti jausmas (bent kartais!), kad gyveni-žaidi su malonumu, kaip vaikystėje, o ne gyveni-dirbi, nes atlieki pareigą. Kartais užtenka į kasdienybę įdėti vieną komponentę- tikslą, kurio siekimas veža – ir visa kita pasidaro lengviau: pareigos, nemalonūs darbai, rūpesčiai ir atsakomybės. Toks tikslas ir veikla aplink jį pradžioje yra tik koralinis rifas, ant kurio galima pastovėti, paskui jis virsta į nedidelę salą, kurioje faina būti, ilsėtis ir pasisemti energijos, o ilgainiui sala plečiasi ir gali virsti žemynu – tokiu, kur ir drambliui yra kur palakstyti. Ką galima būtų daryti, konkrečiai:
pamedituok ir susikurk sau vieną ar kelis pasiekiamus tikslus, kurie atitinka fainą veiklą, pvz.: tapti baikeriu. Išmokti groti pianinu. Parašyti eilėraštį.
prisimink, ką žaisdavai vakystėje ir ko nemėgai. Kai buvai vaikas, tikėtina, buvai arčiau savo prigimties, nei dabar.
pritaikyk savo numatomiems tikslams ir veikloms IKIGAI filtrą: aš galiu, man patinka, pasauliui to reikia ir iš to uždirbu.
Apibendrinimas
Moterims patinka aukšti, žemi, stori, kūdi, jauni, seni, iškalbūs, tylūs, gracingi, kampuoti vyrai, kurie turi vieną bendrą savybę: jie žino, ko nori gyvenime ir jiems tai yra prioritetas.
„Aš noriu moco, garažo su dirbtuvėmis ir kas metus nukeliauti su juo į naują šalį. Pradedam nuo Ispanijos! Kaip Tu, varytum kartu?“ skamba daug geriau nei „Mieloji, gal Tau patiktų jei mes važinėtume su mocu, aš išsilaikyčiau teises...ir tada aplankytume Italiją, Tu gi taip mėgsti jų architektūrą, ką mieloji? Prancūzija sakai? Žinoma, tinka… Traukiniu? Taip... gal Tu ir teisi…“
Vien dėl to verta save geriau pažinti. O kur dar savirealizacija, pergalės jausmas, rizikos virpulys? Visi be išimties turi savyje supergalių, tik gyvenimo eigoje jos gali apkerpėti, užsimiršti, ar būti nustumtos į šoną. Dirbti ir gyventi iš savo gausybės rago – tikra palaima, prie kurios maksimaliai priartėti – prasmingas gyvenimo uždavinys. Būk atviras su savimi ir išsiaiškink, kur Tavo stiprybės, o tada jau varyk iki galo.
Galima kombinuoti šituos, arba galima atrasti savo metodą – tikrai išvardinau ne visus. Gal kas nors pastatys tuomet paminklą ir Tau? Aš tai svajoju apie tokį (post mortem, aišku) bronzinį, min 5 m. aukščio, tiesiai Gedimino prospekte, su užrašu „Laimonas, atvėręs žmonijai akis į naują suvokimą apie dramblių alegorines sąsajas su psichologine individo sandara“.
Apie mane trumpai:
gimiau seniai, jau darželyje pasipiršau merginai, mokykloje mokiausi gerai, paskui gerai mokiausi universitete, paskui gerai dirbau ir gerai uždirbau, keliavau, tada nusprūdau į M raidę (Motociklai, Muzika, Moterys), emigravau, apkeliavau aplink pasaulį, vedžiau, sulaukiau vaikų, grįžau iš emigracijos, pakeičiau darbą, ėmiau grūdintis sniege, porint apie TIKSLUS, susidėjau gražius dantis, užsiauginau ilgus plaukus, parašiau šitą tekstą.
Autorius: Laimonas Skrabutėnas
Comments