Norėdamas pasisemti įkvėpimo terapijai su įvairius darbus atidėliojančiais klientais, perskaičiau Stanfordo universiteto filosofijos profesoriaus John Perry knygą „Prokrastinacijos menas“. Skaitydamas atpažinau ir savąjį prokrastinuotoją. Ironiška, kad ši apimtimi draugiška knygelė (viso 144 psl.) man leido sėkmingai atidėti profesines užduotis —
Nuvėlinau jau pradėtų knygų užbaigimą (mano pianinas seniai pakeitė paskirtį patapęs namų bibliotekos lentyna).
Nuprokrastinavau sapnų tyrinėjimo grupės metodikos sudarymą (būtų paprasčiau, jei tai tiesiog susapnuočiau).
Atidėjau psichoterapijos studijų namų užduotį (vėliau su kursiokais galėsiu pasidalinti, kiek ne daug laiko jai buvo skirta).
Ir tai dar ne viskas.
Žinoma, įtakos mano atidėliojimui turi ir vasariškas noras sulėėėtėėėti (ruduo vėl įsuks į mokslų ir projektų karuselę).
Bet grįžtu per daug neprokrastinuodamas prie J. Perry knygos.
PROKRASTINACIJOS YPATUMAI
Autorius prokrastinaciją sieja su perfekcionizmu (apie šį „draugą“ galima rašyti ir yra parašyti atskiri traktatai). Siekdami tobulo rezultato, atidėliojame procesą tarytum nujausdami, kad norimas tobulumas galimas tik mūsų fantazijose ir dėl to realybėje neišsipildys. Galų gale, terminai ima deginti atvira liepsna ir laiko tobulam darbui nelieka. Prokrastinacijos dėka belieka įgyvendinti užduotį neidealiai, bet pakankamai adekvačiai.
Prokrastinatoriai dažnai esti daug nuveikiantys žmonės. Jie imasi kitų veiklų, kad galėtų nedaryti to, kas šiuo metu yra svarbiausia. Pamenu, kone visus savo blogo „Terapeuto užrašai“ tekstus parašiau atidėdamas „degančias“ akademines užduotis. Ar būčiau prie blogo prisėdęs, jei ne prokrastinavimas? Kiti iki blizgesio sutvarko namus atstodami visą švaros komandą ar randa laiko mėnesiais nusimetusiems el. laiškams atrašyti atidarydami pašto filialą.
Kas dar būdinga dažnam prokrastinuotojui? Horizontalioji tvarka, rašo Perry. Tekstai ir darbo priemonės pasklidę ant stalo, kaip ir knygų krūvos. Iš pirmo žvilgsnio chaosas, o atidėliotojui — mažiau prokrastinuoti ir visumą matyti leidžianti tvarka. Ar prokrastinuojantysis turėtų jaustis kaltas, kad visko nestruktūruoja į lentynas ir segtuvus?
KĄ DARYTI, KAI ATIDĖLIOJAME?
Vis dėlto šalia prokrastinacijos teikiamų naudų, galime rasti ir sunkumų — prokrastinuojančio saviplaką, nevilties jausmą, aplinkinių susierzinimą, mažėjantį pasitikėjimą.
Atidėliojantis žmogus, kuris ieško būdų, kaip nebeatidėlioti, randa skirtingų technikų patarimus — nuo užduočių sąrašų sudarymo iki afirmacijų kartojimo („Tiesiog pradėk!“).
J. Perry taip pat rekomenduoja pasitelkti užduočių sąrašus, kuriuose iš vakaro didesnes užduotis padalintume į mažesnes („Po vieną paukštį, bičiuli. Tiesiog imk vieną paukštį po kito“). Sąrašas gali apimti ir veiklas, kurių verčiau nedaryti (pvz. „iki pietų susilaikyti nuo el. pašto ir soc. tinklų tikrinimo“).
Be to, atidėliojančiam žmogui kooperuotis bendriems darbams filosofas siūlo su tais, kurie nėra prokrastinatoriai. Jie gebės mobilizuoti(s) ir laikytis terminų, o prokrastinuojantysis — atkreips dėmesį į detalesnes užduotis.
Nuo savęs galiu pridėti aplinkos svarbą. Įprastai stipraus susitelkimo reikalaujantiems analitiniams darbams renkuosi bibliotekas. Matydamas aplinkui save besimokančius, ir pats įsikvepiu giliau susikaupti.
Tačiau didesnę naudą matau ne patarimuose, kaip nustoti prokrastinuoti, o draugiškame požiūryje į savo prokrastinuojančią dalį.
„Gal būtų paprasčiau tiesiog pamėginti trumpam susitaikyti su tuo, kad esate struktūrinis prokrastinatorius, nei leistis į tobulo instrumento, kuris padėtų galutinai atsikratyti prokrastinacijos, paieškas” (J. Perry).
Šiuo sakiniu baigdamas knygą „Prokrastinacijos menas“, John Perry patvirtina geštalto teoretiko ir praktiko Arnold Beisser žodžius —
„Pokytis įvyksta, kai žmogus tampa, kuo jis yra, o ne tada, kai stengiasi tapti tuo, kuo nėra“ (A. Beisser).
Žvelgdami su palaikymu, įsisąmonindami bei priimdami save ir atidėliojančius, galime leistis į gilesnę pažintį su šia puse. Galime įsiklausyti, su kokiomis patirtimis siejasi atidėliojimas, kokiais atvejais noras prokrastinuoti įprastai pasirodo. Prokrastinuoti gali skatinti nerimas, J. Perry minėtas perfekcionizmas, (ne)sėkmės baimės, atstūmimo baimė, sunkumas įprasminti atliekamą veiklą – sąrašas nėra baigtinis, tad vertinga patyrinėti savąjį.
Atsisveikindamas iki kitų susiprokrastinavimų, kviečiu „Genčių“ bendruomenės vyrus į asmeninę psichoterapiją (plačiau: www.pajaujis.lt).
Virgilijus Pajaujis - geštaltinės psichoterapijos praktikas
LITERATŪRA:
Perry, J. (2021). Prokrastinacijos menas. Vilnius: Hubris.
Beisser, A. (1970). The paradoxical theory of change. In: A. J. Fagan, I. L. Shepherd (eds). Gestalt therapy now. NY: Harper Colophon Books, p. 77-80.