Kiekvienas tikslas yra mažas išprotėjimas!

Būties erdvėje ir laike sistema – esaties elementai, kuriais suvokiu realybę, interpretuoju praeitį ir projektuoju ateitį. Kai suformuluoju tikslą, atsiranda dvi realybės.

Kad berašydamas toliau neužsipainiočiau pats, padarysiu sąvokų sąrašiuką:

Sistema – kūnas, protas ir dvasia.

Tikslas – norimo rezultato tikslus apibrėžimas.

Realybė1 – taip, kaip yra dabar.

Realybė2 – ta nauja, kaip noriu, kad būtų, kai tikslas pasiektas.

Sistemai abi realybės yra tikros. Fiksuodama neatitikimą, ji atsiduria disbalanse. Paprastai tariant, išprotėju. Bet tokiame nuosaikiame lygyje ir savanoriškai. Sistema stengiasi atkurti balansą (toks jos dizainas) ir daro tai minimaliomis sąnaudomis. Todėl ji keičia realybę galvoje (koreguoja tikslus, daro išlygas, kažko atsisako, su kažkuo susitaiko) arba realybę išorėje (keičia aplinką, santykius, įpročius etc.), arba abi – tol, kol jos bent maždaug atitinka viena kitą ir disbalansas atsiduria tolerancijos ribose.

Jei ilgai nepavyksta, sistema vis tiek ieško balanso – prigesina abi realybes per alkoholį, tabletes ir kitus tokio tipo slopintuvus tiek, kad jos pasidaro vienodai aprūkusios. Jei pavyksta, ypač keičiant Realybę1 – gera, norisi dar! Taip ši pulsacija didesnėmis ar mažesnėmis amplitudėmis su visokiais nuokrypiais ir pasikratymais varo į priekį, kaip dvitaktis moco variklis.

Kuriant Realybę2 yra tam tikros gerosios praktikos (best practice). Tai tikslų rašymas ranka, formuluočių ypatumai (SMART, naudoti teiginius, esamąjį laiką ir vengti tariamosios nuosakos) ir vizualizacinės technikos. Visos tos gerosios praktikos susiveda į tai, kad Realybė2 sistema būtų kaip tik galima tvirtesnė, solidesnė, vertingesnė.

Pavyzdžiui, tariamoji nuosaka sukuria vidinę, įsivaizduojamą realybę, kuri yra gan trapi. Užrašau tikslą:

„Norėčiau iki 2026 metų sausio 1 d. išmokti italų kalbą tiek, kad galėčiau klausytis ir suprasti Verdi operas.“

Sistema ima lyginti: aha, Realybė1 – nemoku italų kalbos, Realybė2 – norėčiau mokėti. Tai ką, lengviausias kelias atgal į balansą – šalinam tuos „norėčiau, galėčiau, būčiau“ ir baigtas kriukis. Nes šiandien norėčiau, rytoj gal jau nenorėčiau – braškanti konstrukcija, kurią nugriauti lengviau, nei keisti stabilią, tvirtą realybę, kurioje itališkai moku tik „pizza“, „grazie“ ir „prego“. Likusį kartėlį galima pamirkius aluje sušveisti kartu su kibirėliu apskrudusios vištienos iš KFC, pasidėjus prieš nosį kokį serialą. Ne opera, bet irgi faina, ir realybių balansas atstatytas!

Dabar užrašau tą patį be tariamosios nuosakos:

„2026 metų sausio 1-ą dieną moku italų kalbą tiek, kad klausau ir suprantu Verdi operas.“

Opla, sistema konfuze. Dvi vienodai teisingos realybės: viena – kad moku, kita – kad nemoku. Abi esamajame laike. Dar jei padirbu ties vizualizacija, tikslinis išprotėjimas įgauna rimtą pagreitį, ir man jau svaigsta galva, pazzo ragazzo. Realybė2 ima viršų ir sistema imasi keisti Realybę1, t. y. mokytis italų kalbos!

Kai kurie gyvenimo eigoje savaime gauna tokį disbalansą, kad papildomo jau nereikia. Tokie žmonės dažnai būna kryptingi, atkaklūs, jiems gali net juokingai ar erzinančiai atrodyti tikslų formulavimas. Kiti gi yra pernelyg didelėje ramybės ir saugumo būsenoje, idle – dėl įvairių priežasčių. Ta ramybė trumpais periodais reikalinga, bet jei užtrunka – gyvenimas darosi pilkas, apima jausmas, kad dienos bėga veltui. Mocas stovi ir rūdija. Tikslai, kad ir paprasti, kad ir neoptimalūs, išjudina, o kai jau esi kelyje, atsiveria naujos perspektyvos, kurių stovint vietoje niekaip nesimato.

Išprotėkime pagal geriausias praktikas! 🙂