Kaip smurtas, kurį patyriau, virto smurtu, kurį padariau

*Šį pasidalinimą įkvėpė merginų patyrusių seksualinę prievartą naktiniame gyvenime ir poros pasisakiusių vyrų atvirumas instagrame.

Man dvim keli, aš vyras. Savo istorija dalinuosi slapyvardžiu, nes pasidalinus asmeniškai su šeima, jie jautėsi nesaugiai viešumoje matyti pavardę. Vilniaus kultūriniam burbule jautrumas prievartos temai yra gerokai pažengęs, ir toks atvirumo lygmuo daug kur Lietuvoje yra sunkiai įsivaizduojamas. Tačiau tai būtinas pavyzdys.

Augau šeimoje su emociškai nestabiliu tėvu, kurį neperseniausiai identifikavau, kaip rimtesnio lygio narcisistinę asmenybę (galimai atitinkantį šio asmenybės sutrikimo kriterijus pagal DSM-5 vadovą, bet čia profesionalams spręsti). Mama šeimoje nuolat buvo submisivi, emociškai jis visiškai dominavo, ir mes – vaikai ir mama – vadindavom jį „karaliumi“, norėdami pasišaipyti ir sugėdinti. Mama per konfliktus ir tėvo pasisakymus būdavo „višta“ „varna“, mano sesuo –  „blondinė“. Gerbdamas sesę ir brolį, apie juos daug nesakysiu, tik svarbu paminėti, kad mes, būdami vaikai, patyrėme, ne tik daugybę emocinio, bet ir fizinio smurto iš tėvo. 

Ankstyvoje paauglystėje supratau, kad tėvas nėra tokia tobulybė, kokiu save laikė. O prieš kelis mėnesius padariau reikšmingą žingsnį – nutraukiau su tėvu asmeninį bendravimą. Vos tik jis pasako kažką engiančio ar žeminančio apie kokį žmogų, šeimos narį, draugą, visuomenės grupę ar mane, man sukyla pyktis ir aš pradedu traukti jį atsakomybėn, kurios jis niekuomet negali prisiimti. Jam itin sunku priimti, kad kažką daro blogai, kad kažkas su juo yra keistina. Jis stipriai kritikuoja kitus, bet pats su savimi beveik negali to padaryti – patrauktas atsakomybėn iškart grubiai ir su smurtu ginasi, stumdamas ant kitų. 

Nutraukiau ryšį, nes buvau engiamas visą gyvenimą. Vaikystėje dar prisitaikydavau prie jo, ėmiau pavyzdį, stengiausi būti kaip jis. Bet paauglystėje jau sunkiai tai pakėliau ir tėvams išsiskyrus, neilgai trukus, pats išvariau iš namų savarankiškam gyvenimui, dar nebaigęs mokyklos savame miestelyje. Niekad neįtariau, kad po 8 metų atrasiu ir pripažinsiu kaip stipriai mano ankstyvas namų palikimas susijęs su smurto patyrimu šeimoje. 

Ne vienerius metus bandžiau kalbėti su tėvu, jis mane šiek tiek prisileido ir prieš minėtą atsiribojimą nuveikiau daug darbo suprasti kaip jis augo. Trumpai, jo tėvas (mano senelis) nuolat svaigindavosi alkoholiu, smurtavo šeimoje ir fiziškai. Aš pats prisimenu vaizdą, kai vaikystėje tėčio brolis, girtaujantį ir prie jų mamos (mano mylimos močiutės) lendantį senelį, rėkavimų įkarštyje pastumia ir tas griūva į mano mėgiamo didelio sunkvežimio žaislo bagažinę, sulaužo :'I . Smurto šeimoje, giminėje prieš moteris ir prieš vyrus būta daug. Senelis mirė girtas, sušalęs laukuose pakeliui namo 55-erių, jo sūnūs patyrė sunkią vaikystę, ir vienas jų, mano tėvas, tęsė smurtą jau savo sukurtoje šeimoje. Beje, senelis turėjo daug gražių savybių ir aš lygšiol jaučiu jam meilę. Tiesa, mirusiam atleisti lengviau, nes, matyt, jis nebegrąsina niekam jau 15 metų).

Narcizą, t. y. tėvą ir dalimi save, apibūdinčiau taip:

Giliausia baimė nuo patirtų skausmų saugo jį nuo viso pasaulio, nuo bet kokio pažeidžiamumo. Tik moters švelnumas kartais prisileidžiamas, bet jautrumo riba tokia slidi, kad darnus tęstinis santykis sunkiai įmanomas, nes atsakomybė perkeliama tik kitam, savojo jautrumo ir savo veiksmų nematant. Kiti turi rūpintis juo kaip vaiku, matyt dėl to, kad smurtą ir traumas jis patyrė vaikystėje ir iš to neišaugo, traumų niekuomet ištiesų neprisileido. Narcizas yra trapiausias iš visų žmonių – todėl tai ir vaizdinga persona su charizma, statusu bei galios projekcijomis. Tai sužeistas, jautrus vaikas, bręstant apsiginklavęs įvairių formų galia iki dantų. Bet narcizų neturėtume cancelinti, nuo jų smurto tiesiog reikia atsiriboti, o jiems eiti išgyti arba gyventi saugioje vienatvėje.

Iki dabar, kai pagaliau pavyko atsiriboti nuo tėvo smurto, (anksčiau tik nujaučiau, kad turiu tai padaryti, bet atrodė amoralu) aš sugėriau labai daug emocinio engimo, pravardžiavimo ir fizinių konfrontacijų. Nesyk buvau pažeidžiamu prieš jį, bet vis nepakankmai, kad kažkas iš esmės pasikeistų. Kilus konfliktams siekdavau įgauti galios, būti suprastu, išgirstu, atgauti pasitikėjimą, kurį nuolat iš manęs atiminėjo. Siekiau sutarimo, pripažinimo ir meilės, o kai giliai supratau, kad man reikia būtent tėvo pripažinimo, tiesiog paprašiau. Jis nesugebėjo jo išties duoti. Tuomet supratau, kad jam tai yra itin sunku padaryti, galbūt neįmanoma, tad lieka tik pačiam save pripažinti, vertinti ir mylėti (mokausi to ir dar ilgai mokysiuos).

*Rekomenduoju neiti nuolatinės konfrontacijos keliu, bandant pakeisti smurtaujantį. Galima pasaugoti save ir greičiau, ramiau apriboti ar nutraukti santykius su smurtaujančiu žmogumi. Visiškai nesvarbu kiek gero yra padaręs, net jei užaugino ir maitino daugybę metų. Pirmiausia turi nebūti smurto – tai man esminė pamoka. Nutraukti ar griežtai apriboti smurtinį santykį yra teisinga ir sveika. Gerai tai daryti informuojant smurtaujantį (pvz., sms žinute) kodėl būtent atsiribojate ir įvardinti kokiomis sąlygomis grįžtumėte į santykį, jei turite tam jėgų. Aš dariau taip, atrodo sveika. O grįšiu, kai jausiuosi saugiai bendrauti ir jo pasišaipymus ir neapykantą prieš kitus galėsiu ramiai priimti kaip ligą, kaip gilią traumą. Gal tai bus po 10 mėnesių, gal po 10 metų, tai nesvarbu – svarbu pasirūpinti savo sveikata.

Tai, ką mačiau šeimoje, tarp tėvų ir giminėje, įsigėrė į mane įpročiais ir tapatybe. Persikėlė į mano paties santykius su merginomis.

Paauglystėje, tėvams skiriantis, man trūko gero pavyzdžio iš vyrų, o iš moterų ir mamos jo kažkaip tiesiog neėmiau (gal dėl to, kad lygiuodamasis į tėvą, neturėjau galimybės įžvelgti vertės savo mamoje, nes ji mano akyse buvo daroma beverte – visiškai dominuojantis tėvas visą vertę projektavo tik į save, o mano mamą nuolatos nuvertindavo). Vyrų pavyzdžio radau youtube – išmintimi besidalinantys, sportu užsiimantys ir apie pasitikėjimą šnekantys vyrai man padėjo. Nors dabar pažiūrėjęs į jų turinį daug kam nepritariu, jame visgi yra ir daug gerų dalykų, o tuo metu paauglystėje man jie buvo labai reikalingi autoritetai.

Kaip elgtis su panelėmis mokiausi irgi iš youtuberių anglakalbių bičų. Žiūrėjau ir tokius, kurie kabindavo panas ir filmuodavo, dažnai naktiniuose klubuose. Jie mokydavo ir aiškindavo dominavimo ir submisijos psichologijos – kaip palenkti moteris sau ir gauti laižeką ar sekso. Tuo metu, tie video man suteikė drąsos bendrauti su merginomis. Deja, žalojančiais būdais – visiškai neatsižvelgiant į merginų poreikius, jausmus, poziciją. Orientuojantis tik į savo seksualinį geismą, mokiausi naudotis merginomis lyg daiktais. Matote, man tuo metu net nebuvo kilęs klausimas, kad čia kažkas blogai, tai buvo tiesiog kieta. Mano aplinkoje atsižvelgti į moters norus buvo kaip kažkoks džentelmeniškas dalykas skirtas labiau skystablauzdžiams, o tikri vyrai, mano tuometinėmis akimis – dominuoja ir gauna ko nori.

Su laiku, vėlyvoje paauglystėje, gavus išsvajoto intymumo su merginomis, lavinantis mokykloje ir internete, pamačiau daugiau pasaulio, įvairesnių žmonių ir vertybės kito. Jaučiau, kad tie būdai panų čiešinimo subkultūroje internete yra kažkokie fake ir aš jau turiu drąsos patinkančias merginas kalbinti ne pagal kažkokią techniką ir metodikas, o nuoširdžiau tiesiog būnant savimi. Mečiau tuos youtuberius, mokančius kaip elgtis su moterimis, su visam.

Į rimtą santykį pirmą ir vienintelį kartą atėjau būdamas 21-erių. Draugė buvo brandesnė už mane, visiškai pamečiau galvą ir herojiškais veiksmais pelniau palankumą. Daug iš jos mokiausi, ypač gražaus santykio kūrimo buityje, tačiau ji irgi buvo jautri ir vietomis turėjo sunkumų. Daug konfliktuodavom, patirdavau labai daug įtampos ir kartą net praskeltą lūpą po sviesto į mane puodelio. Jaučiausi sugniuždytas, buvo labai skaudu. Bet priimti ir pasakyti to negalėjau – dominavimo įsakas, įprotis, mintys, vertybės manyje to neleido. Susiprasti, priimti ir šnekėti kitiems apie savo trapius jausmus nemokėjau. Per kelis mėnesius sukaupęs nepaprasto mąsto įtampos, pasakiau, kad man sunku ir reikia pertraukos, kad pagalvočiau dėl tolimesnio santykio. Tos pertraukos aš neprašiau iš širdies, nes nežinojau ir nesupratau, kas su manimi vyksta; nežinojau kaip spręsti konfliktus, įtampas. Negalėjau užtikrinti, kad čia tikrai pertrauka, kad reikia erdvės ir aš sugrįšiu, tad sakiau, kad nežinau ar sugrįšiu. Ji sureagavo jautriai, iškart nusprendė skirtis. 

Po skyrybų, ėmiausi vidinio darbo, tuo metu įsiliedamas į Vilniaus kultūrinį gyvenimą. Buvau nuolatiniame santykio troškime, bet vis sufeilindavau. Su kiekviena mergina negalėdavau susiprasti, kiek aš noriu bendrauti, o kiek visgi tai tik fizinė trauka. Kas kartą jaučiant simpatiją many kildavo baimė, abejonės, sumaištis ir skubėjimas (man labai būdinga įsikibti į simpatiją). Nuolat išlįsdavo kažkokie toksiški elgesio įpročiai, padarydavau kažką itin skuboto, nebrandaus. Nors jaučiau, kad noriu atviro ir artimo ryšio, nemokėjau į jį ateiti (ir iki šiol nežinau ar moku, nes nesu to ilgiau turėjęs). Vienaip ar kitaip, turėjau įvairių santykių su daug simpatiją kėlusių merginų. Daug jų buvo 3 ir daugiau, o viena net 7 metais jaunesnė. 

Užplūdus geismui, dažnai siekdavau kūniško artumo. Nujausdavau, kad mergina nenori skubėti, tad nebuvau atviras apie artumo poreikį, kad išvengčiau tiesioginio atmetimo. Užuot, kartais keistais, net visiškai vaikiškais manipuliacijos būdais (kuriuos dar dabar pačiam sunku suprasti), o kartais dominavimu, trupučiu mačizmo ir flirtu, siekiau fizinio jų prielankumo sau. Neretu atveju mergina prisilietimo nenorėdavo. Daug simpatijų gan greit tiesiog nusisukdavo, nustodavo bendrauti. Tačiau buvo ir tokių, kuriomis pasinaudojau, į jausmus neatsižvelgiau ir stipriai įskaudinau. Galiausiai, aš nežinau kaip jautėsi ar dabar jaučiasi tos merginos. Tai jau jų patirtys, joms spręsti kaip su jomis būti.

Tačiau buvo bent viena situacija, kai aš tikrai prievartavau intymumui. Žinau tai, nes sakė, kad ne tik tiesiog nemalonu buvo, bet žmogui buvo šlykštu. Su manimi tuoj pat buvo nutrauktas bendravimas. Inicijavau pokalbį, kad atsiprašyčiau, kai po poros mėnesių kažkaip giliai supratau, kodėl aš neatsiklausiau ko ji nori tą vakarą. Su ja tuo pasidalinau, tačiau prievarta padaryta. Norėdamas palaikyti žmogaus gijimą ir išgyventi savo kaltės jausmą, kilus merginų pasidalinimams instagrame, pakviečiau ją tais patyrimais pasidalinti viešai, jei tik jausis saugiai. Nežinau ar šis sms iš manęs tik neužgaus prisiminimų, ir gal kaip tik nuo veiksmo sustabdys, tai nebe mano kontrolėje ir belieka tik išbūti su kalte. 

pdate: gavau žinutę, kad mano dabartinis sms sukėlė labai nemalonius jausmus ir kad nenori daugiau girdėti nieko apie tą naktį.

Nepaklausiau jos ar galiu pabučiuoti, nes žiauriai bijojau atmetimo. Labai jaudinausi ir atrodė, kad jei darysiu kaip ankstesnėse patirtyse – tiesiog bučiuosiu – ir jei nusisuks, nenorės, tai it's okay, man bus žiauriai nemalonu, bet bent jau tai pažįstama ir išgyvensiu. Paklausti (išties atiduoti sprendimą dėl prisilietimo merginai) buvo labai sunku, aš pritrūkau ir drąsos, ir vertybės, kad taip iš tiesų reikėtų daryti. Kad būti pažeidžiamu ir suteikti erdvę kitam intymume, netgi kai labai norisi užsitikrinti tą prielankumą, yra tiesiog visapusiškai geresnis dalykas ir jai, ir man. Nesupratau ir nemokėjau, kad bet kokie geri santykiai pirmiausia statomi ant pasitikėjimo. Mano gyvenimo patirtyse to labai trūko.

*Beje atsiklausęs ar galiu pabučiuoti, įveikęs savąją atmetimo baimę, esu gal porą kart ir buvo nuostabu. Vienu atveju tai ir liko ties bučiniu. Kitu atveju pasimylėjom, buvo begalo gera. Įsitikinau, kad noriu būtent tokio – gražaus įsiklausančio santykio. Tai žinokite bičai, vyrai, vaikinai – atsiklausti yra labai gerai. Jei labai norisi sekso, bet negausite, tai bus tiesiog gražus, atviras ryšis su žmogumi, gal jautrus bučinys ar glamonė. O jei gausite, bus fantastiška.

Aš prievartavau. Prievarta siekiau merginų prielankumo savam geiduliui patenkinti, savam įvaizdžiui patvirtinti, savivertei įgauti. Šie dalykai svarbūs, bet aš siekiau jų toksiškais būdais. Suvedžiojau ir sukėliau nemalonumo, skausmo ir šleikštulio kitiems žmonėms. Sąžinė graužia jau seniai, jau ir sekančiomis dienomis po mano – sunku tai sakyti, bet tai tiesa – prievartavimo.

Dabar aiškiau suprantu, kad seksualinė prievarta prieš moteris, be žiauriausių apraiškų, yra ir kiti intymūs prisilietimai, kai jų mergina nenori. Turim suprasti, kad prievarta yra ne apie smurto žiaurumo lygį iš smurtautojo perspektyvos, o apie tai, ką patiria nukentėjusi. Jeigu žmogus patyrė gilius privertimo jausmus, tuomet tai ir buvo prievarta. Jeigu sako, kad nenorėjo, kad jautė prievartą – tai buvo prievarta. Jei moteris sako, kad ją prievartavo, norma turi būti manyti, kad matyt tai tiesa – ne smurtaujantis apsprendžia, kas yra smurtas, o patiriantis. Patyrimas ir yra esminė problema, kodėl apie tai apskritai kalbama. Tad daugiau įsiklausymo.

Prievarta begalo skaudus patyrimas. Žinau, nes patyriau jos visą gyvenimą emociškai ir fiziškai iš tėvo. O kartą, paauglystėje, keliaujant, miegojau su vyresniu vyru jo lovoje (tai buvo jo prašymas, buvau pavargęs ir jaunas, nesigilinau). Atsibudau naktį iš šlykštaus kvapo ir garso – jis smaukėsi prie manęs žiūrėdamas porno ir prašė, kad leisčiau jam pačiulpti. Buvo naktis, aš buvau prikeltas iš miego, buvau svečias svečioje šalyje, be finansų, be namų, be pažįstamų. Jaučiausi, kad nieko negaliu padaryti, tai buvo jo namai (naudojausi Couchsurfing programėle). Sugebėjau tik iš po snūduriavimo aimanuoti nepritarimą, sakyti iš šleikštulio „this is sick“, nepajėgiau jam išties pasipriešinti, tik nusiridenau iš lovos ir miegojau ant kilimo. Norėjau tiesiog išsijungti ir nejausti to, kas vyksta. Kitomis dienomis jaučiausi labai blogai, tarsi sužalotas, nors jis gal vos prilietė mano ranką, bet jausmas jau labai blogas buvo. Todėl aš net neįsivaizduoju, koks siaubas yra kai tave išžagina seksualiai, visą tave kontroliuoja, laiko, liečia, o tu nieko negali padaryti. 

Smurtas – labai skaudu. Svarbu padėti žmonėms nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos. Paskatinkime nukentėjusius eiti terapijos (gijimo) ir stabdykim savo prievartą privačiame intymume. Dabar, merginoms viešai pasidalinus, galiu aiškiau suprasti, kas yra prievarta, kaip ji atsitinka. Suprantu, kad pats smurtavau ir patyriau smurto. Kad šie du eina kartu. 

Šis pasidalinimas yra svarbi manojo gijimo proceso dalis, smurto patyrimuose perduotuose iš kartos į kartą. Kviečiu visus dalintis ir lavintis toliau šitais aspektais, puoselėti atvirumo ir atsivėrimo diskursą.