Fenikso sindromas: kaip aš perdegiau

Šiemet iš gydytojos išgirsta „perdegimo sindromo“ diagnozė, palydėta fraze „normalu, kai tiek visko darote“, supurtė iš pagrindų.

Kaip sugebėjau save išsekinti nuolat pabrėždamas lėtumo ir balanso svarbą gyvenime? Maniau, man perdegti tikrai negresia.

O dar jei pridėčiu įsivaizdavimą, koks „turėtų būti“ psichologijos studijas bebaigiantis terapeutas: niekada neperdegantis, homeostazinėje darnoje gyvenantis pavyzdys. Uff, štai ir atkulniuoja gėda gėdužė. Ją kažkiek sumažina prisiminta Jungo frazė: “only the wounded physician heals“. Tad nusiimdamas ypatingumo karūną, pripažįstu — perdegiau ir aš.

„Aš stiprus“

Retrospektyviai žvalgydamasis, regiu psichikos ir kūno man siųstus perspėjimus metai-du-gal ir visi trys atgal. Negirdėjau. Nenorėjau matyti nuovargio, virtusio išsekimu. Entuziazmas sparčiai vedė į priekį: keli iš savos kišenės mokami mokslai vienu metu, krūva akademinių atsiskaitymų, savos psichoterapijos studijos atidarymas. „Aš stiprus, todėl viską įveiksiu“, vis mėgino įtikinti vidinis muštruotojas, avansu rydamas vidinių resursų rezervą.

Kaip 100 karių išėjo ir nebegrįžo

Kūrybinio rašymo dirbtuvių pas Teklę Kavtaradze (rekomenduoju!) metu tas muštruotojas mano vaizduotėje virto 100-o karių kuopa. Kuopa, kuri išmarširavo iš manęs net neatsigręždama. O man norėjosi sušukti pavymui: „ei, vyrai, kur susiruošėt?! Kaip aš be jūsų gyvensiu?“. 

„Atrasi kaip“.

Buvimo „stipriu“ kaina

Prisipažinsiu, pavargau būti „stipriu“. Buvimas „stipriu“ turi savo kainą. Kainą, kurią sumoku neišmiegotom naktim, savidestrukcinėm mintim, egzistencinėm abejonėm dėl savojo kelio, energijos paralyžiumi, gremžiančiais neuronais smilkiniuose. Visa tai mane ištiko ankstyvoje perdegimo stadijoje, tačiau užteko ir jos. Vėlyvosios patirti man nesinori, nerekomenduoju ir Jums.

Nieko kito nebelieka — tik priimti save pavargusį ir išsekusį. Ilgus metus užsibuvus jėgystės pusėje, belieka tyrinėjant patirti ir savo bejėgystę. Tai šansas atlaisvinti kontrolę atsijojant pelus nuo grūdų, mažiau iš savęs reikalauti suteikiant sau daugiau rūpesčio ir švelnumo.

„Žmonės nuo manęs nusisuks“ — nenusisuko

Vaikystėje stebėdamas vis persidirbantį savo Tėvą, nejučia prarijau įsitikinimą: „išvargęs būsiu niekam nereikalingas, žmonės nuo manęs nusisuks“. Šis introjektas realybėje nei kiek nepasitvirtino. Kiekviena draugų žinutė „galvoju apie Tave“, paklausimas „kaip šiandien sekasi?“ teikia priimančios šviesos būnant suodinai pavargusiam. Sako, „draugą nelaimėje pažinsi“. Man teko laimė juos pažinti.

Dėl ko dalinuosi savo perdegimo patyrimu? 

Tam, kad pripažinčiau savo žmogiškosios būties ribotumą. Kad leisčiau sau būti pavargusiai išvargusiu iki kol kūnas su psichika atsigaus. Norėdamas praskleisti ir ne tokią „glamūrinę“, tačiau realią ir tikrą savo egzistencijos pusę. Tuo pačiu — ir profesijos dalį, kurioje nuolat tenka būti su žmogaus kentėjimais (žinoma, neapsiribojant vien jais).

Dalinuosi kviesdamas įsiklausyti į savo nuovargį, kai šis beldžiasi. Su juo susidraugauti.

Nebūti tik „stipriais“, tačiau leisti sau būti ir pavargusiais (ir dėl to s t i p r i a i s).

Savo (lėtu) tempu kylu iš pelenų lyg koks feniksas. Užtruksiu.

Viliuosi, kad nudegimų randai taps išmokimais, kurie lydės gyvenimo kely. 

Aš nežinau, ką dar atrasiu pakeliui, bet man smalsu keliauti tais atradimais dalinantis.

Postscript. Psichoterapinis darbas man teikia pakraunančio prasmingumo, todėl optimaliu krūviu išlaikau jo tęstinumą.

pavargusiai šiltai -

Mokausi poilsio iš katino Franco, o ausyse čiurlena Pauliaus Kilbausko ambientinis vanduo