Apie santykio su savimi kokybę arba stiprybę švelnume

Kuomet žygiavau „Camino Lituano“ keliu, išmėginau kelis skirtingus ėjimo būdus. Jie man atspindi, kaip galima keliauti per gyvenimą būnant savo odoje.

Pirmoje kelio dalyje mėginau bet kokia kaina pasiekti dienos kilometražą. Žygiuodavau per pūsles, kurios virsdavo nuplyšusios odos lopinėliais. Mėginau eiti ir basikom, kai nuo skausmų batuose tapdavo ankšta. Pasiekti tikslą — nesvarbu kaip — buvo už visa svarbiausia. Vakarais atklibinkščiavus į nakvynės vietą, apimdavo akimirkos euforija dėl laukiančio poilsio. Tačiau pati kelionė, pats kelias, pats procesas šiuo būdu apkarsdavo. Tai buvo ėjimas save prievartaujant, kontroliuojant ir įsikimbant į žinojimą, kaip viskas turi būti. 

Tik kas tuomet iš to pasiekto tikslo, kai pasiektas jis vien sukąstais dantimis? Koks galėtų būti kitoks ėjimas?

Po kurio laiko vėl grįžau į kelią. Tik šįkart žygiavau kitaip. Su draugiškesniu rūpesčiu sau. Vis dar turėdamas siekį, bet kartu ir laisvę improvizacijai, kaip siekiu. Kai pūslės nusėdavo padus, leisdavau sau ilgiau ilsėtis. Pamenu, kai neplanuotai kelias naktis praleidau prie Dusios ežero Dzūkijoje. Įsisupau hamakan su knyga suteikdamas pėdoms maloningojo poilsio. Ir koks tai buvo poilsis! Vienas saldžiausių su vaizdu į nuostabaus mėlynumo vandenį.

Nenuostabu, kad taip einant gerokai labiau mėgavausi pačia kelione, pačiu keliu, pačiu procesu. Paleisdamas (bet nepasiduodamas), palaikydamas (dėl to mažiau muštruodamas), pasitikėdamas (dėl to mažiau kontroliuodamas), tardamasis su savimi (dėl to mažiau nurodinėdamas). O ir tikslas niekur nepabėgo — tąkart taip įsiėjau, kad dar kurį laiką tęsiau žygį lenkiškomis lygumomis.

Regis, tas pirmasis, mažiau draugiškas sau, ėjimo būdas yra išmoktas. Jis įimtas į save iš savo poreikiams nedraugiškos aplinkos. Neseniai lankęsis parodoje „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“, vėl ir vėl supratau, iš kokio lauko atėjome. Pernelyg dažnai nuvertinusio ir nugalinusio.

Laimė, galime išdrįsti kurti kitokios kokybės santykį. Kasdien su savimi būnant vis draugiškiau ir draugiškiau, vis kantriau ir kantriau. Pakviesti save prisėsti ant išmintingojo kelmelio, susirasti pievoje augantį trauklapį ir priglausti jį prie savęs. Vis labiau įkūnyti žodžius — „mažą regintis yra išmintingas; švelnumą saugantis yra stiprus ir galingas“ (Laozi).

Žvelgiant veidrodyje į akis tarti, kad myliu.

Prie gaivinančios Dusios, 2022 m.